kalstinia, metalo dirbiniai, atlikti kalybos ir kalstymo technika. Tai taikomosios dailės, kalvystės dirbiniai, dekoratyvinės skulptūros kūriniai, ginklai, medaliai, monetos ir kita. Kalstiniai gali būti auksuojami, sidabruojami, inkrustuojami, ištapomi, raižomi, puošiami emaliu, brangiais ir pusbrangiais akmenimis.
Istorinė apžvalga
Kalstiniai gaminami nuo seniausių laikų. Meniški buvo senovės Egipto, ypač Naujosios valstybės, kalstiniai. Iš tauriųjų metalų ir vario buvo kalami ir kalstomi papuošalai, baldų puošybos detalės, indai, šviestuvai, pomirtinės kaukės ir kiti dirbiniai, jiems būdinga apibendrintos formos, gausi brangakmenių, stiklo, emalio inkrustacija.
Trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų kalstiniai gaminti Mesopotamijoje, Kaukaze, Indijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų svarbiais kalstinių gamybos centrais tapo Kreta ir Mikėnai, Mažosios Azijos pusiasalio rytinė pakrantė, pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų – Juodosios jūros šiaurinė pakrantė (skitų dirbiniai). Nuo 8 a. pr. Kr. technikos įvairove ir precizika išsiskyrė senovės Graikijos kalstiniai, kurių gamyba suklestėjo helenizmo laikotarpiu. Nuo 6 a. pr. Kr. kalstinių tendencijas lėmė Etrūrijos meistrai. Senovės Romos metalo apdorojimo tradicijos buvo tęsiamos Bizantijoje (įvairių laikotarpių liturginiai reikmenys, imperatorių karūnos, ikonų ir knygų aptaisai, dekoruoti pertvariniu emaliu, dramblio kaulu, brangakmenių inkrustacija).
ritualinė skitės galvos apdanga (auksas, 4 a. pr. Kr. pabaiga, Ermitažas Sankt Peterburge)
Europoje viduramžiais kalstymas ir kalyba plačiai taikyta papuošalams, liturginiams reikmenims, knygų aptaisams (vestgotų karalių votinės karūnos, 6–7 amžius). Kinija garsėjo Tangų laikotarpio (618–906) auksakalystės dirbiniais – papuošalais, indais, ginklais. Aukšto techninio lygio buvo ikikolumbinio laikotarpio Amerikos (ypač Peru dabartinės teritorijos) daugiausia iš aukso ir metalo lydinių kurti kalstiniai (plokštelės su mitologinėmis kompozicijomis, ritualinės figūrėlės, pektoralai). Įmantriomis formomis pasižymėjo Indijos Didžiųjų Mogolų dinastijos laikotarpio kalstiniai.
Romanikos laikotarpiu kalstyta altorių retabulai ir frontonai, relikvijoriai ir kiti liturginiai reikmenys (Šv. Andriejaus relikvijorius, 10 a., Prancūzija; Bazelio katedros altorius, 11 amžius). 13 a. Europoje kūrėsi kalstinių cechai. Gausi ornamentika būdinga gotikos laikotarpio kalstiniams, juose plėtojami architektūros ir skulptūros motyvai (Liudviko IX Šventojo karūna, 13 amžius).
Renesanso epochoje kalstinių centrai ėmė telktis Italijoje (Florencija, Milanas, Venecija), Vokietijoje (Augsburgas, Niurnbergas, Hamburgas), Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje. Renesanso architektūra puošta kaltais ornamentuotais vartais, tvorelėmis, grotelėmis. Buvo kalami ir kalstomi medaliai, plaketės, kandeliabrai, pasaulietiniai ir liturginiai indai, jie puošti brangakmeniais, emaliais, gemomis, grotesko ornamentais, monogramomis, mitologinėmis ir alegorinėmis figūromis. Dirbinių sukūrė B. Cellini (Italija), É. Delaune’as (Prancūzija), W. Jamnitzeris, A. Eisenholtas (Vokietija) ir kiti. Nuo 17 a. vidurio meistriškus kalstinius Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje plėtojo H. Beuerlis, B. Moncornet, P. Germainas, J. van der Spee, P. van Vianenas ir kiti.
Šv. Stanislovo sarkofagas Vavelio katedroje (auksakalys P. van Rennenas, 1671, sidabras)
arbatinukas su stovu (dailininkas Ch. Kandleris, sidabras, apie 1735, Viktorijos ir Alberto muziejus Londone)
18 a. pirmoje pusėje plėtotas rokokas, kalstiniuose vyravo lenktos linijos, asimetrija, įmantrus dekoras. 18 a. ketvirtame ketvirtyje pasireiškusio klasicizmo kalstiniams būdinga racionalios, aiškios ir darnios formos (pagal Ch. Percier ir P. F. L. Fontaine’o projektus M. G. Biennais, R. Auguste’o pagaminti ginklai, papuošalai). 19 a. kalstiniuose vyravo istorizmas ir eklektika, vietoj kalstinių imta gaminti daugiau lietų, spaustų, štampuotų metalo dirbinių. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje imta kurti moderno krypties kalstinius. Kaltų laiptų turėklų, balkonų, grotelių, šviestuvų, durų rankenų, baldų detalių, kalstytų indų, papuošalų formose vyravo asimetrija, aptakūs siluetai (H. C. van de Velde, R. J. Lalique’as, L. Gaillard’as, Ph. Wolfersas ir kiti).
20 a. 3–4 dešimtmečio art deco kalstiniams būdinga konstruktyvios formos, geometrinių ir aptakių formų kontrastai (L. Gignonas, J. Dunand’as, G. Jaspersas, F. di Verdura ir kiti). Po II pasaulinio karo kalstymas ir kalyba taikyti juvelyrikoje, dekoratyvinės dailės, skulptūros kūriniuose. Kalstinių raidą skatino auksakalių ir sidabrakalių gildijų Anglijoje, Vokietijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse veikla. Nuo 1965 Hanau rengiama Tarptautinė sidabro trienalė, atspindinti 20 a. antros pusės kalstinių raidą – nuo utilitarių stalo indų, įrankių, šviestuvų, sporto trofėjų, dekoratyvinių dirbinių iki ekstravagantiškų indų, skulptūrų, trimačių objektų, kuriuose taurieji metalai derinami su oda, stiklu, medžiu ir kitomis medžiagomis.
Lietuvoje
Lietuvos ankstyviausi kalstiniai – daugiausia moterų galvos, kaklo ir krūtinės papuošalai (kaltos apyrankės, smeigtukai, kalstyti kabučiai) – datuojami bronzos amžiumi (16–5 a. prieš Kristų). Nuo pirmųjų amžių po Kristaus juvelyriniai dirbiniai buvo gausiai puošiami kalstytais geometriniais ornamentais – taškeliais, trikampiais, kryželiais, brūkšneliais, rombais, žvaigždutėmis, svastikomis, spiralėmis. Viduriniame geležies amžiuje (5–9 a.) kalybos ir kalstymo būdu sukurta visai rytinių baltų kultūrai būdingų antkaklių, segių, apyrankių ir smeigtukų, tik lietuviams būdingų antkaklių šaukštiniais galais, diržų sagčių, žirgų kamanų, ragų apkalų. Būdingi 9–10 a. kalstiniai – ypač puošnūs bronziniai ir žalvariniai papuošalai (žiedai, antkaklės, plokštelinės segės, apyrankės, smeigtai), geriamųjų ragų apkalai, heraldiniai kabučiai ir kiti dirbiniai, puošti geometriniais kalstytais ornamentais, nenustelbiančiais daikto formos.
Nuo gotikos laikų kalstiniams (didikų papuošalai, indai, karių šarvai, žirgų aprangos elementai, kita) būdinga dailės istorinių stilių bruožai. Kalstiniai buvo kuriami nuo 15 a. steigtuose auksakalių cechuose (1495 įkurtas Vilniuje). Meniškų kalstinių rasta Stakliškių 13–14 a. lobyje. Renesanso epochoje kalyba ir kalstymas taikyti kuriant liturginius reikmenis, indus, papuošalus, medalius, monetas, ginklus, šarvus, šalmus, žirgo aprangą. Renesansinių kalstinių sukūrė G. J. Caraglio, J. Engelhartas ir kiti. Baroko laikotarpiu kalstinių gamyba telkėsi Vilniuje. Buvo kuriami papuošalai, valdžios ženklai, liturginiai reikmenys, kryžiai, pasižymintys geometrinių ir augalinių ornamentų įvairove, dažnai dar dekoruoti filigranu, inkrustuoti emaliu, brangakmeniais. Nuo 16 a. pabaigos šventųjų paveikslus pradėta dengti metalo apkalomis. Kalstiniais puoštos karietos, vežimai, rogės. Buvo kalami vartai, durų ir skrynių apkaustai. Klasicizmo laikotarpiu plito santūrių formų kalstiniai, jiems įtaką darė Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos metalo dirbiniai. 19 a. įsivyravo istorizmo formos. Kalstinius ėmė išstumti liejiniai, mechaniniu būdu pagaminti metalo dirbiniai. Buvo kalami įvairaus stiliaus sietynai, laiptų turėklai, grotelės, tvoros, vartai (dabartinės Lietuvos rašytojų sąjungos, 1883–85, Vileišių, 1904–06, rūmų Vilniuje, metalo apdaila ir laivo formos sietynas Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje, 1905), kalstomi papuošalai. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos interjeruose išliko moderno laikotarpio kalstiniai. 20 a. 3–4 dešimtmetyje kalstiniai buvo kuriami auksakalių dirbtuvėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje ir kitur (J. Gerštiko dirbtuvė Kaune, S. Edelšteino sidabro dirbinių fabrikas Klaipėdoje).
R. Šulskio reljefas Varinė karalystė I (varis, 1985)
Po II pasaulinio karo kalstinių stilius kito nuo detalių, realistinių iki apibendrintų, abstrakčių ir postmodernistinių formų. Kalstinius gamino Vilniaus, Kauno, Klaipėdos Dailės kombinatų dailininkai. Kalstiniais buvo apipavidalinami interjerai ir eksterjerai. Dekoratyvinių pano ir kaltų sienelių sukūrė E. Budvytienė, P. Gintalas, L. V. Glinskis, P. Lantuchas, A. Mizgiris, K. Petrikaitė‑Tulienė, A. Stankus, T. E. Vaivadienė, baseino skulptūrų – P. Balčius, L. Virbickas, eksterjero erdvinių kūrinių – R. Inčirauskas, R. Navickas, A. Patalauskas, L. Žuklys, metalo vazų – R. Rinkevičienė, šviestuvų – P. Gintalas, V. A. Makačinas, A. Reviakina, K. Simanonis, A. Stankus, iškabų – P. Repšys, J. Ruzgas, dekoratyvinių skulptūrų – G. Karalius, T. K. Valaitis. Kalstymą ir kalybą juvelyriniuose dirbiniuose taiko ar taikė M. Dominaitė‑Gurevičienė, A. Gurevičius, V. Juzėnas, L. Kėrienė, V. Matulionis, A. Mikutis, A. Šepkus, Ą. L. Vaitukaitis, S. Virpilaitis, medaliuose – A. Olbutas.
L: L. Vaitkunskienė Sidabras senovės Lietuvoje Vilnius 1981; E. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė: XV–XIX amžius Vilnius 2001; A. Mačiulis Dailė architektūroje Vilnius 2003; J. Evans A History of Jewellery 1100–1870 London 1953; K. Solov′jov Istorija chudožestvennogo metalla drevnego mira Moskva 1962; P. Bohan American Gold 1700–1860 New Haven 1963; J. Banister Old English Silver New York 1965; D. E. Strong Greek and Roman Gold and Silver Plate London 1966; G. Hughes Modern Silver throughout the World 1880–1967 London 1967; K. Pechstein Goldschmiedewerke der Renaissance Berlin 1971; T. Markova Nemeckoe chudožestvennoe serebro XVI–XVIII vekov Moskva 1975; The History of Silver New York 1987.
2972