káltas, įrankis skylėms, įduboms, grioveliams kietoje medžiagoje (metale, medienoje, akmenyje) iškalti ar kitaip ją apdoroti. Dažniausiai gaminamas iš stačiakampio, rečiau apvalaus ar šešiakampio plieninio strypo. Ašmenys (geležtė) minkštai medienai būna kalto gale, kietai medienai, metalui – gale ir iš šonų. Jų plotis ir nusklembimo kampas priklauso nuo apdorojimo būdo (pvz., drožimo, gręžimo, obliavimo) ir apdorojamosios medžiagos (medienai šis kampas 25–40°). Būna rankinis (turi smailų kotą, ant kurio maunama medinė ar plastikinė rankena; smūgiuojamas plaktuku ar kitu kalimo įrankiu) ir mašininis (turi cilindrinį arba kitokios formos kotą, skirtą kaltui skobimo ar kalimo mašinose tvirtinti). Uolienai ardyti skirti kasybos, arba gręžimo, kaltai (specialūs antgaliai uolienai krumpliais traiškyti ar smūgiais skaldyti ir trupinti). Kauliniam audiniui smulkinti, kaulams kirsti, jų ertmėms atverti, ataugoms valyti naudojami mediciniai kaltai (daromi vientisi iš specialaus plieno). Skulptoriaus kaltas skirtas apdoroti akmenį, medį, metalą ir kitas kietas medžiagas. Būna įvairaus dydžio ir formos (smailūs ir plokšti, lygiais ir dantytais ašmenimis), rankiniai ir mechaniniai. Kaltu nuskeliami dideli medžiagos gabalai, modeliuojamas ir dekoruojamas paviršius. Didžiausi yra akmens kaltai (jų ašmenys daromi iš kietlydinių). Minkštas akmuo (marmuras, smiltainis) apdorojamas mažesniais kaltais su dantytais galais, mediena – įvairaus dydžio, plokščiais arba išlenktais ašmenimis užsibaigiančiais kaltais. Metalui, ragui, kaului, plastikui apdoroti gaminami specialūs kaltai.
Istorija
Titnaginiai kaltai naudoti dar neolito pradžioje. 3 tūkst. pr. Kr. Egipte ir Mesopotamijoje buvo naudojami žalvariniai kaltai. Geležinius kaltus pradėta naudoti 9–8 a. prieš Kristų.
LIETUVOJE titnaginiai kaltai naudoti jau neolito laikotarpiu. Jie dažniausiai nedideli (apie 3–4 cm ilgio) su plonesniu aštriuoju galu. Nuo 2 tūkst. pr. Kr. imta naudoti raginius (apie 15 cm ilgio) ir kaulinius kaltus. Dažniausiai aptinkama kaulinių kaltų, darytų iš vamzdinių kaulų, gludintais ašmenimis; kartais gludinti abu jo galai (vienas platesnis). Rasta ilgų (17 cm ilgio), kampuotų, tiesiais arba lenktais siaurais ašmenimis, plačių ir plokščių, tiesių arba šiek tiek lenktų, mažų – darytų iš kaulo skelčių, su gludintu darbiniu galu (sudaro didžiausią grupę) ir didelių – darytų iš masyvių kaulų, su plonintu siauruoju galu kaltų. 1–4 a. pradėta naudoti geležinius keturkampio koto (apie 21–25 cm ilgio) su apskrita galvute ir įmovinius kaltus.
kaltas (20 a. pradžia; Lietuvos jūrų muziejus)
geležinis kaltas (Rūdaičių II kapinynas, 3–4 a.)