kalt, vidinio sąžinės balso įsisąmoninimas, leidžiantis suvokti atlikto veiksmo moralinę kokybę, lemiantis veiksmo subjekto galimą atsakomybę. Kaltės pagrįstumo nustatymas (pakaltinamumas) galimas tik esant laisvės ir sąmoningo pasirinkimo sąlygoms. Netiesioginė kaltė yra tuomet, kai įžvelgiama blogio sklaida, bet aktyviai nesiekiama jos sustabdyti. Krikščioniškoji antropologija pabrėžia kaltės ir nuodėmės sąsajas – kaltės jausmas kyla suvokus savo nepaklusnumą Dievo įsakymams kaip moralinį ribotumą. Augustinas teigė, kad kaltė neišnyksta savaime, nepanaikinama valios pastangomis – tam reikalinga Dievo malonė, aplankanti tik išrinktuosius ir grąžinanti jiems meilę dieviškajai tvarkai. Tomas Akvinietis pabrėžė, kad kaltės atleidimas, Dievo malonė, suteikiama tiems, kurie to nusipelno atlikdami daugybę dorovingų veiksmų. I. Kantas kaltės moralinę sąvoką praplėtė religiniu turiniu. Žmogiškąją kaltę laikė absoliučia – žmogus kaltas ne tik dėl blogų savo maksimos (subjektyvaus valios principo) paskatų, bet ir dėl prigimtinės nuodėmės. Kategorinis imperatyvas, pasireikšdamas sąžine, baudžia kaltės jausmu tuos, kurie mėgina tapatinti malonumus ir moralinę pareigą. Pasak I. Kanto, blogio arba buvimo kaltu būsena įveikiama pakeičiant mąstymą, priskiriant savo maksimai gerą nuostatą, stiprinant charakterį. N. Hartmannas kaltės jausmo nelaikė savitiksliu, nurodė metafizinę jo prasmę – atgailaujanti sąmonė iškelia žmogų iš kasdienės, egoistinių interesų buities ir nurodo begalinę būtį. K. Jaspersas skyrė šias kaltės rūšis: kriminalinė – įstatymų nesilaikymas; politinė – slypi valstybės veikėjų veiksmuose, už kuriuos atsakingi ne tik jie, bet ir visi žmonės; moralinė – įpareigoja asmeniškai prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo veiksmą; metafizinė – kyla suvokus, kad esama solidarumo, kuris kiekvieną daro atsakingą už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas, ypač už nusikaltimus, daromus jam žinant. M. Heideggeris nagrinėjo egzistencijos buvimą pirminėje kaltės būtyje – žmogiškasis pasirinkimas, atmesdamas visas galimybes, pasirenka vieną; tai lemia nuolatinį atvirumą kaltės grėsmei. Teigė, kad egzistencija dėl sąžinės priekaištų suvokia savo autentiškumo galimybę.
1386