kalt, týčia, žmogaus psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir jos padariniais.
Intelektinis ir valios kriterijai
Kaltės elementai yra sąmonė ir valia, todėl kaltė apibūdinama dviem kriterijais – intelektiniu ir valios.
Intelektinis kriterijus apibūdina kaltininko psichinį santykį su daroma veika ir jos padariniais. Vienais atvejais kaltininkas supranta savo veikos pavojingą pobūdį, kitais – to nesupranta, vienais atvejais numato pavojingus padarinius, kitais – jų nenumato. Valios kriterijus apibūdina kaltininko psichinį santykį su padarinių norėjimu arba nenorėjimu.
Kaltės formos
Pagal intelektinio ir valios kriterijų santykį skiriamos dvi kaltės formos: tyčia ir neatsargumas. Tyčia skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę, neatsargumas – į nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Esant tiesioginei tyčiai žmogus suvokia daromos veikos nusikalstamą pobūdį ir nori taip veikti arba suvokia daromos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nori jų. Netiesioginės tyčios atveju žmogus suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Nusikalstama veika padaroma dėl nusikalstamo pasitikėjimo tada, kai žmogus suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju žmogus nenumato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
Kaltės įrodymai senovėje
Senovės Romoje įrodinėjant kaltę buvo remiamasi objektyvaus pakaltinamumo (kaltės pagrįstumo) principu, tai yra asmuo buvo baudžiamas tik pagal įvykusį faktą. Inkvizicijos laikotarpiu kaltė buvo įrodinėjama viešai ir įvairiais būdais, pvz., žmogų surištomis rankomis ir kojomis įmesdavo į pelkę ar ežerą, neišplaukęs buvo laikomas kaltu (įrodinėjant kaltę panašiai bausta Lietuvoje,Lietuvos Statutai nustatė atlojimą).
Kaltės reglamentavimas Lietuvoje
Lietuvoje pagal Baudžiamąjį kodeksą (2000, įsigaliojo 2003), kaltė yra vienas pagrindinių nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių, todėl griežtai laikantis Baudžiamojo ir Baudžiamojo proceso kodekso (2002, įsigaliojo 2003) normų kaltė įrodinėjama visose baudžiamosiose bylose. Asmuo negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, jei neįrodoma jo kaltė. Kaltu asmenį pripažįsta tik teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu. Civiliniame kodekse (2000, įsigaliojo 2001) numatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jei įgaliotasis asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (pvz., žala, padaryta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo). Civiliniame kodekse nustatyta, kad kaltė gali reikštis tyčia arba dėl neatsargumo. Tokios pat kaltės formos reglamentuotos ir Administracinių nusižengimų kodekse (2015, įsigaliojo 2017). Kaltės pripažinimas Baudžiamajame kodekse ir Administracinių niusižengimų kodekse gali būti laikomas atsakomybę lengvinamąja aplinkybe.
2238