káltinimas, baudžiamojo proceso funkcija, kuria siekiama, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas. Kaltinimas gali būti valstybinis ir privatus.
LIETUVOJE sovietinės okupacijos metais buvo vykdomas tik valstybinis kaltinimas, jį vykdė prokuroras, visuomenės kaltintojas arba nukentėjusysis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Baudžiamojo proceso kodekse (2000, įsigaliojo 2003) nustatyta, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras, vadovaudamasis įstatymais ir savo įsitikinimu, pagrįstu visomis išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis. Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teikia nukentėjusysis, teisme įgyjantis privataus kaltintojo statusą. Tokiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Jei nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinės ar psichinės negalios negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo teisėmis, pateikti pareiškimą teismui gali jo teisėtas atstovas. Jei privataus kaltinimo bylose nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ji padaryta prieš asmenį, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, pradėti baudžiamąjį procesą dėl šios veikos turi teisę ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Jei privataus kaltinimo bylą nagrinėjant teisme paaiškėja, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios turi būti vykdomas valstybinis kaltinimas, privataus kaltinimo procesas nutraukiamas ir bylos medžiaga perduodama prokurorui pradėti ikiteisminį tyrimą. Teismas, bylos nagrinėjimo metu gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą, gali pakeisti kaltinimą (kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip sunkesnį ar lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes).