Kalvarjos, Kalvarjos kalna, Jėzaus Kristaus kančios kelias. Sudaro tam tikras skaičius Kryžiaus kelio stočių arba vietų, įrengtų lauko koplyčiose su paveikslais ar skulptūromis. Kalvarijos dažniausiai įrengiamos kalvotoje vietovėje, primenančioje Jeruzalės kraštovaizdį. Einant Kalvarijas apmąstoma Jėzaus Kristaus kančia, kalbamos tam tikros maldos ir giedamos giesmės. Kalvarijų struktūra daugiaplanė: Jėzaus Kristaus kančios kelias nuo Paskutinės vakarienės vietos iki Poncijaus Piloto rūmų ir kelias nuo jos iki Kalvarijos kalno (Golgota).
Vilniaus Kalvarijos (2006)
Kalvarijų kilmė
Kalvarijos pradėtos praktikuoti pirmaisiais krikščionybės amžiais. Jeruzalėje šventųjų vietų lankymas (lot. peregrinatio ad loca sancta) pradėtas praktikuoti nuo 2 a., po Milano edikto (313) ypač išpopuliarėjo piligrimystė į Palestiną. Romos imperatoriaus Konstantino I motina Elena kaip maldininkė 324 nukeliavo į Jeruzalę. Maldininkės Eterijos pranešime Piligriminė kelionė po šventąsias vietas (Peregrinatio ad loca Sancta 381–384) aprašytos Kalvarijos nuo Poncijaus Piloto rūmų iki Kalvarijos kalno.
Istorija
Seniausią Jėzaus Kristaus kančias perteikiantį ciklą (420–430) sukūrė ir garbino tikintieji Jeruzalėje (saugomas Britų muziejuje Londone). Ciklą sudaro 12 paskutinių Jėzaus Kristaus gyvenimo epizodų. Piligrimai Jeruzalėje vietų, kurios siejasi su Jėzaus Kristaus kančios keliu, lankymą traktavo kaip intymiausią Jėzaus Kristaus lydėjimą jo kančios keliu bei kaip tam tikrą kankinystę. Pirmasis šią pamaldumo formą pastebėjo ir jos dalis sujungė į nuoseklią lankymo seką J. Belethas (mirė 1161). Palestiną užėmus musulmonams (640) Kalvarijos pradėtos rengti ir Europoje. Dar 5 a. Italijoje, netoli Bolonijos, Šv. Stepono vienuolyne, vyskupo Petronijaus iniciatyva pastatytos kelios koplyčios, imituojančios Kristaus kančios kelio svarbiausias vietas.
11 a. Europai siekiant apginti Jeruzalę nuo musulmonų kryžiaus karai laikyti misija, todėl nuo 1219 musulmonai leido tik Pranciškui Asyžiečiui ir jo ordinui saugoti bei globoti Kalvarijas. Kryžininkams pralaimėjus ir uždraudus piligrimams lankyti Palestinoje Jėzaus Kristaus kančios kelią, 1423 Kordoboje, šalia Scala Coeli vienuolyno, dominikonas Alvarezo įrengė Kalvarijas su daugiaplanėmis Kristaus kančios kelio stotimis. 1489 popiežius Inocentas VIII šias stotis oficialiai pripažino suteikdamas joms šventųjų Kalvarijų statusą; nuo tada jas imta viešai lankyti. Apie 1491 pagal šias Kalvarijas pranciškonai įrengė 43 stočių Kalvarijas ant Varalo kalno (prie Milano), 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje – prie Liubeko ir Bambergo, 1515 – Innsbrucko ir Tirolio apylinkėse bei 16 a. pabaigoje – 37 stočių Kalvarijas Romanso vietovėse. Dar dominikoniškosios Kalvarijos įrengtos Augsburge (1719), Fuldoje (1735–38), Zalcburge (1728), Budapešte (1747), Minske, Leuvene (1844). Be dominikoniškųjų Kalvarijų, dar buvo ir 14 stočių Kalvarijos. Šio tipo Kalvarijos pradėtos įrengti 15 a., t. p. ispanų pranciškonai įrengė ir 7 stočių: 1456 Sicilijos saloje, 16 a. – Folbacho stotys Maino upės kalvose, 1505 – Niurnberge.
Būta bandymų Kalvarijos stočių skaičių suvienodinti. Chr. van Adrichemo (vadinamo Adrichomijumi) knygoje Šventosios Žemės ir Biblijos istorijos atvaizdas su geografinėmis lentelėmis: kaip klestėjo Jeruzalė Kristaus laikais (Theatrum Terrae Sactae et biblicarum historiarum cum tabulis geographicis: Jerusalem sicut Christi tempore floruit 1584) pateikta Jėzaus Kristaus laikų Jeruzalės topografija, miesto planai, nurodyti atstumai tarp vietų, susijusių su Jėzaus Kristaus gyvenimo ir kančios įvykiais; aprašyta 12 stočių Kalvarijos. Remiantis šia knyga 16–17 a. buvo įrengta daugelis Kalvarijų Europoje. 1585 Nyderlanduose kunigas Kruysas, remdamasis Chr. van Adrichemo knyga, pirmą kartą aprašė 14 stočių Kalvarijas. 17 a. pradžioje pirmąsias 14 stočių Kalvarijas Sardinijos salos Varverdo kalne įrengė ispanai pranciškonai. 1628 pranciškonas S. Vitale 14 stočių Kalvarijas įrengė prie kelio iš Florencijos į San Miniato kalną, panašias ant to paties kalno įrengė pranciškonas B. Pacini.
Popiežius Klemensas XII 1731 nurodė, kurios Kalvarijos turi būti 14 stočių. Krokuvoje pirmosios 14 stočių Kalvarijos įrengtos 1736. Romoje Koliziejaus arenoje 1750 pastatytas medinis kryžius ir aplink jį įrengta 14 stočių Kalvarijos; vėliau pagal jas pranciškonai statė Kryžiaus kelio koplyčias prie vienuolynų sienų, kapinėse, bažnyčių kiemuose ant kalvų; susiformavo ir įsigalėjo pranciškoniškojo tipo 14 stočių Kalvarijų tradicija.
1594 Krokuvoje įrengtos pirmosios Kalvarijos su mažomis koplytėlėmis tarp Švč. Mergelės Marijos bazilikos ir Šv. Barboros bažnyčios. 1610–17 Krokuvos apylinkėse bernardinai ir grafas M. Zebrzydowskis įrengė 50 stočių Kalwaria Zebrzydowska su Švč. Mergelės Marijos takeliais. Pagal Kalwaria Zebrzydowska įrengtos kitos Kalvarijos Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: 26 stočių Kalwaria Pakościa (1628) ir Kalwaria Wejherowa Kaszubska (1648), 28 stočių Kalwaria Pacławska (1667), 35 stočių Góra Kalwaria (1672; prie Varšuvos); visose Kalvarijose buvo Švč. Mergelės Marijos takeliai. 1681 įrengus 92 stočių Kalwaria Wambierzycka Kalvarijų steigimas Lenkijoje buvo laikinai sustabdytas. Paskutinės Kalvarijos Lenkijoje įrengtos 1936.
Kalvarijos Lietuvoje
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje M. K. Radvila Našlaitėlis 1582–84 pirmasis parašė prisiminimų apie Jėzaus Kristaus kančios kelią Jeruzalėje. 1639–42 J. Tiškevičius popiežiaus Urbono VIII leidimu įkūrė Kalvarijas su 19 stočių bei 20 vietų Kryžiaus keliu Žemaitijoje, Gardų kalvose, vietovę pavadino Naująja Jeruzale (vėliau – Žemaičių Kalvarija; Žemaičių Kalvarija. ARCHITEKTŪRA).
Žemaičių Kalvarijos kančios kelio struktūra daugiaplanė: Jėzaus Kristaus kančios kelias nuo Paskutinės vakarienės namų iki Poncijaus Piloto rūmų ir Kryžiaus kelias nuo Poncijaus Piloto rūmų iki Kalvarijos kalno (į Žemaičių Kalvarijos Kristaus kančios kelią įtraukta ir bažnyčia). Žemaičių Kalvarijos įrengtos ant 7 kalvų, Varduvos ir Kedrono upių santakoje.
Pagerbiant Švč. Mergelę Mariją Žemaičių Kalvarijos bažnyčios didysis altorius (jame yra Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas), bažnyčia ir III, IX, XVII–XIX koplyčios apeinamos keliais vieną arba tris kartus. Einant su procesijomis ar individualiai giedamos tam tikros giesmės, grojama įvairiais instrumentais, prie koplyčių nusilenkiama, klaupiamasi, skaitomi skaitiniai, kalbamos maldos, dedamos gėlės, jomis barstoma koplyčių žemė, koplyčiose bučiuojamas kryželis ar relikvija, brendama per Kedrono upelį, jo vandeniu plaunamasi skaudamas kūno vietas. Nuo VI koplyčios kalno renkami akmenėliai, jais trinama skaudamas kūno vietas, einant pro kapines – maldomis ir giesmėmis pagerbiami mirusieji; pirmą kartą einantieji Kryžiaus kelią ties XIV, XV koplyčia ir XVII koplyčioje gulasi ant žemės kryžiumi arba kalba maldas iškeltomis į viršų rankomis; ties XIV koplyčia esančio vandens telkinio vandeniu plaunamasi skaudamas kūno vietas, ant Ubagų kalno aukojama elgetoms.
1664–69 Verkių apylinkėse įrengtos 35 stočių Verkių (Vilniaus) Kalvarijos (Verkiai. ISTORIJA). 1962 sovietų valdžios nurodymu koplyčios išsprogdintos, 2002 jos atstatytos. Vilniaus Kalvarijas sudaro 2 dalys: 20 pirmųjų stočių žymi Jėzaus Kristaus kelią nuo Paskutinės vakarienės namų iki ketvirtųjų Jeruzalės miesto vartų, kitos 15 stočių – Kryžiaus kelią nuo Poncijaus Piloto rūmų iki Kalvarijos kalno. Stotis žymi 20 mūrinių koplyčių, tiltas per Kedrono upelį, 1 mūriniai ir 7 mediniai vartai bei 3 stotys Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje.
L: A. Motuzas Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika Kaunas 2003; A. Vitėnas Kalvarijos Kančios kelias: istorija, tradicijos ir architektūrinis ryšys su evangeline Jeruzale / Žemaičių Kalvarija: vienuolynas, bažnyčia ir Kryžiaus kelio stotys Vilnius 2003; Eteria Pielgrzymka do miejsc świętych / Pisma starochrześcijańskich pisarzy t. 6 Warszawa 1970.
2176