kalvių dirbiniai saulutės Rokiškio krašto muziejuje
kalvỹstė, metalinių dirbinių gamyba kalimu ar spaudimu; metalo apdirbimo tradicinis amatas. Yra pramoninė, tradicinė ir meninė kalvystė (kalyba). Pramoninė kalvystė – tai laisvasis kalimas (metalas deformuojamas kūjo smūgiais), štampavimas (deformuojama štampais), presavimas (deformuojama išspaudžiant metalą iš uždaros ertmės); kalamas ir presuojamas paprastai įkaitintas metalas, štampuojama ir presuojama pneumatiniais kūjais, mechaniniais ir hidrauliniais presais. Pramoniniu būdu gaminamos (daugiausia štampavimu) dažniausiai mašinų detalės. Tradicinė kalvystė – žemės ūkio padargų ir buities reikmenų, meninė – dekoratyvinių dirbinių gamyba. Žaizdre įkaitintas metalas kalamas kalvėse rankiniais ir pneumatiniais kūjais.
Istorija
Kalvystės pradmenų būta dar iki geležies lydymo iš rūdų. Mažojoje Azijoje aptikta septintame–šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų iš meteoritinės geležies pagamintų dirbinių (daugiausia papuošalai), ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pradžios jų rasta Egipte. Nuo 12–9 a. pr. Kr. kalvystės dirbinių radosi Egipte, Mesopotamijoje, Užkaukazėje, Indijoje, Viduržemio jūros pakrantėse, 8–7 a. pr. Kr. – daugelyje Europos kraštų. Tai daugiausia meniniai dirbiniai (papuošalai), kalti iš žaizdre lydytos geležies, vario, sidabro ir aukso. Senovės kalviai metalą gamindavo patys, liedavo, suvirindavo termiškai. Pirmiausia kalti papuošalai ir ginklai, vėliau – darbo įrankiai, buities reikmenys, žemės ūkio padargų dalys. Ankstyviesiems dirbiniams būdinga meninė išraiška (būdavo puošiami kalstytais ornamentais, reljefais, išploto aukso ar sidabro plokštelėmis), vėlyviesiems – funkcinė paskirtis. 16 a. atsiradus mechaniniams kūjams, varomiems krintančio vandens energija, išplito kaltos pastatų dekoro detalės (žibintai, vartai, tvorelės). Astrachanės, Augsburgo, Damasko, Milano, Tulos miestai garsėjo ginklais, Nottinghamas, Pavlovas, Solingenas – peiliais ir kitais įrankiais.
Lietuvoje
Pirmieji kalvystės dirbiniai Lietuvoje atsirado 5 a. pr. Kr.; iš pradžių jie buvo įvežtiniai, vėliau gaminti vietos meistrų. Pirmiausia plito įvijiniai papuošalai (antsmilkiniai, apyrankės, smeigtukai), gaminti iš žalvario vielos, vėliau atsirado masyvesnių papuošalų, ginklų (ietigalių, kirvių, peilių), žemdirbystės padargų dalių (noragai), darbo įrankių. Manoma, ankstyvuoju laikotarpiu metalo apdirbimo ir dirbinių gamybos ėmėsi tam tikra dalis gyventojų (vėliau tapo amatininkais); jų darbo įrankių ir metalo lydymo krosnelių bei formų randama piliakalniuose. Nuo 1 a. plito ir kaltos kario bei žirgo aprangos detalės. 14–15 a. kalviai telkėsi miestuose bei dvaruose, vėliau kūrėsi miesteliuose ir kaimuose (atsirado kalvės); amatas buvo paveldimas. Miestų kalviai nuo 16 a. būrėsi į cechus ir brolijas (1560 įkurtas Vilniaus kalvių cechas, 1811 Vilniuje veikė keli cechai). Jie dažniausiai kalė vinis, durų ir langų apkaustus, gatvių žibintus, turėklus, duris ir dureles. Kaimo kalviai viduramžiais paprastai dirbo dvare, jie nukaldavo ūkiui reikalingus padargus ir įrankius ar jų dalis, apkaustydavo susisiekimo priemones, kaustydavo arklius. Valstiečių ūkiams kalti dirbinius pradėta nuo 19 a. antros pusės, kai miestelių krautuvėse imta prekiauti įvairios formos (dažniausiai juostomis) geležies lydiniais. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Joniškyje, Klaipėdoje, Kupiškyje, Seirijuose ir Varniuose veikė kalvystės centrai. 19 a. pabaigoje ėmus plisti fabrikinės gamybos metaliniams dirbiniams, kalviai pradėjo taisyti pirktinius įrankius bei žemės ūkio mašinas.
Klaipėdos krašte dar 20 a. pradžioje kaimas turėdavo bendrai samdomą kalvį, su juo buvo atsiskaitoma (daugiausia javais ir pinigais) per švento Martyno dieną (lapkričio 10 diena). Viso krašto kalviai iki 20 a. vidurio pagal užsakymus darė geležinius durų užraktus, skrynių apkaustus, stogastulpių, koplytstulpių ir įvairias smulkiosios architektūros paminklų viršaus detales (dažniausiai saulutes), kryžius, kapų tvoreles ir kapinių vartus. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio pradžios kalvystę imta populiarinti (1971, 1974, 1977, 1986 Druskininkuose rengtos kalvių dienos, vėliau jos tapo folkloro festivalių, tautinių švenčių dalimi). Klaipėdoje veikia Kalvystės muziejus (įkurtas 1979). Nuo 20 a. pabaigos vėl imta plėtoti meninę kalvystę.
Kalvystės muziejus Klaipėdoje