kamaldùliai (lot. Congregatio Eremitarum Camaldulensium Montis Coronae, ECMC), katalikų vienuolių atsiskyrėlių (eremitų) ir bendruomenėje gyvenančių (cenobitų) vienuolių ordinas, benediktinų ordino šaka.
Struktūra ir organizacija
Vadovaujasi šv. Benedikto ir vienuolyno prioro Rudolpho (11 a.) parašyta regula bei ordino statutu. Dėvi baltą abitą. Herbas – du balandžiai, geriantys iš vienos taurės. Vienuoliai tėvai eremitai gyvena atskirose celėse-nameliuose, prie kurių yra maži darželiai, laikosi pasninkų, tylos. Turi bendrą koplyčią, į ją renkasi Liturginėms valandoms. Daugiausia laiko skiria kontempliacijai ir maldai. Cenobitai gyvena bendruomeniškai; kontempliaciją ir maldą derina su studijomis ir fiziniu darbu.
Istorija
Ordiną apie 1012 įkūrė šv. Romualdas. Paplito Austrijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, kitose Europos, Amerikos ir Azijos šalyse. 11 a. pabaigoje Italijoje įsikūrė moterų kamaldulių vienuolija. 16 a. ordinas reformuotas. Kamalduliai globojo mokslus (neoplatonikų akademijas, humanistus), menus; kiekvienas vienuolynas turėjo biblioteką ir archyvą. Centras – Camaldoli. Yra apie 80 vienuolių, iš jų 25 – Lenkijoje.
Kamalduliai Lietuvoje
Į Lietuvą pirmieji kamalduliai, pakviesti Lietuvos kanclerio K. Z. Paco, atvyko 1664 iš Lenkijos. Pažaislyje jiems buvo pastatytas vienuolynas, bažnyčia, jų žemėvaldai atiduoti 8 kaimai. Prie vienuolyno veikė mokykla. Už dalyvavimą 1831 sukilime vienuolynas 1832 uždarytas. 1667 Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras prie Vygrių ežero įkurdino kitą kamaldulių vienuolyną; 1800 Prūsijos valdžia jį uždarė.