Kambòdžos choreogrãfija ir teãtras. Kambodžos šokiui įtakos turėjo Indijos klasikinio šokio tradicijos. Išliko Angkoro miesto šventyklų reljefai (12 a.), kuriuose vaizduojama khmerų klasikinių šokių pozos ir gestai. Khmerų klasikinis šokis nuo seno buvo glaudžiai susijęs su karališkuoju dvaru. Vaidinimai, patvirtinantys monarchijos galią ir didingumą, lydėdavo įvairias ceremonijas (karūnavimą, vedybas, laidotuves ar khmerų šventes). Klasikiniame rūmų, arba karališkajame, balete iki 21 a. pradžios išliko vidurinių amžių Angkoro periodo šokio, kuris išnyko 15 a., tradicijų.
Angkor Vato ansamblio reljefas, kuriame vaizduojamos dangiškosios šokėjos apsaros
Kambodžos karališkojo baleto siužetų pagrindas – legendos, pasakos ir senovės indų epinės poemos Ramajana variantas Reamker. Baletui pritaria klasikinis rūmų orkestras (pinpeatas) ir moterų choras, kuris per orkestro pauzę pasakoja vaidinimo siužetą. Baladės buvo atliekamos tajų, nuo 20 a. pradžios – khmerų kalba. Baleto turinys perteikiamas rankų judesiais (šokti mokoma nuo 6–7 m., ypač lavinamos rankos ir kojos). Pagrindinė šokio pozicija – liemuo tiesus, vos atloštas, galva nejudri, kojos sulenktos, plačiai išskėstos į šonus, pėdos pasuktos į išorę, kojų pirštai išriesti į viršų, delnai išlenkti ir sudaro statų kampą su ranka. Šokėjai atlieka vieną iš 4 klasikinio repertuaro charakterių tipų: princas, arba vyriška dievybė, princesė, arba moteriška dievybė, milžinas ir beždžionių karalius. Šoka moterys ir 1 arba 2 vyrai su kaukėmis, jie vaizduoja demonus, juokdarius ir žvėris. Vyriškų vaidmenų atlikėjos dėvi kaukes, moteriškų – veidą grimuojasi baltai paryškindamos lūpas ir antakius.
Karališkasis baletas, kaip ir visa Kambodžos kultūra, 16–19 a. nusmuko. Senosios rūmų baleto tradicijos atgijo per Prancūzijos valdymo laikotarpį. Per Pol Poto režimą klasikinio šokio atlikėjai buvo paskelbti valstybės priešais (apie 80 % jų nužudyta). Režimą nuvertus rūmų šokiai pradėti šokti universitetuose, khmerų bendruomenėse užsienyje (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje).
Pagodose per religines šventes nuo seno rengiami šešėlių teatro vaidinimai. Siužetai imami iš senovės indų epinės poemos Ramajana, lėlių forma kanonizuota, vaidinimų turinį pasakoja už ekrano esantis aktorius. Populiarūs klajojančiųjų trupių (dažniausiai 2 aktorių) vaidinimai – nedidelės improvizacinės farso pobūdžio scenos: vaidina 2 aktoriai be kostiumų ir dekoracijų, daug dainuoja. Vaidybai būdinga šaržas, bufonada. Dideliuose miestuose (Pnompenyje, Siem Reape) tokius vaidinimus rengia nuolatinės trupės. 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje Pnompenyje veikęs Naujasis teatras, kuriame vaidino mėgėjai, pastatė improvizacinių vaidinimų pagal Vakarų Europos dramaturgų (W. Shakespeare’o, J. B. Racine’o, P. Corneille’io) pjeses. 1955 Pnompenyje atidarytas Valstybinis dramos teatras (trupė suformuota iš teatro mėgėjų mokytojų) stato vietinių autorių pjeses. Karališkajame dailiųjų menų universitete Pnompenyje (įkurtas 1965) rengiami liaudies šokio ir klasikinio rūmų baleto atlikėjai.
L: T. S. Phim, A. Thompson Dance in Cambodia New York 1999.
Kambodžos kultūra
Kambodžos konstitucinė santvarka
Kambodžos partijos ir profsąjungos