kámbras (pagal Velso lot. vardą Cambria), Žemės geologinės istorijos paleozojaus eros pirmasis periodas, buvęs po proterozojaus, prieš ordoviką; geologinė sistema, kurios uolienos susidarė per tą periodą. Prasidėjo prieš 542 mln. metų, truko 53,7 mln. metų. Periodas skirstomas (pagal jūrų bestuburių evoliucijos etapiškumą) į 3 epochas (geologines sistema – į 3 skyrius). Stambiuose geologiniuose regionuose pagal regioninius aukštus sudarytos chronostratigrafinės schemos. Jos remiasi paleontologiniais tyrimais – organinių liekanų vertikalaus (chronologinio) pasiskirstymo dėsningumais.
Paleogeografinės sąlygos
Vėlyvojo proterozojuje Rodinijos žemynas suskilo į 5 mažesnius žemynus, kurie kambre tolo vienas nuo kito. Susiformavo Baltikos žemynas (dabartinė Rytų Europos platforma), kuris buvo tarp 60° ir 30° pietų platumos. Į šiaurę nuo Baltikos sparčiai platėjo Japeto vandenynas, atskirdamas jį nuo kito susidariusio žemyno Laurentijos (dabartinė Šiaurės Amerika ir Grenlandija). Susiformavęs Tornkvisto vandenynas Baltikos žemyną atskyrė nuo kitos Rodinijos žemyno dalies – Gondvanos. Siberijos ir Kinijos žemynai nutolo į rytus ir šiaurės rytus nuo Gondvanos.
Kambre dideli žemynų plotai buvo užlieti sekliomis šelfo ir epikontinentinėmis jūromis, kuriose tam tikro klimato sąlygomis formavosi įvairios sudėties nuosėdos. Baltikos žemyno jūrinėje aplinkoje klostėsi vidutinės klimato juostos terigeninės nuosėdos, o arčiau pusiaujo buvusiame Siberijos žemyne nusėdo karbonatinės ir evaporitinės nuosėdos, prie Pietų ašigalio prigludusioje Gondvanoje susidarė jūrinės nuosėdos ir ledyninės nuogulos. Tektoniškai aktyviuose Siberijos, Kinijos ir Gondvanos žemynų pakraščiuose dėl subdukcijos susidarė vulkanogeninės, terigeninės ir karbonatinės uolienos. Viduriniame ir vėlyvajame kambre iškilo raukšlinių kalnų grandinės Šiaurės Airijoje (ankstyvieji kaledonidai), Kazachijoje, Kinijoje, Rytų Australijoje, Tian Šanio, Sajanų, Altajaus, Apalačų ir Andų kalnuose. Kambro sluoksniai plačiai paplitę visuose dabartiniuose žemynuose. Jie slūgso platformų apatinėje nuosėdinės dangos dalyje ir yra kelių šimtų metrų storio, raukšlinėse srityse – kelių kilometrų storio. Žemės paviršiuje kambro uolienos atsidengia Sibiro platformoje ir Pietų Sibiro kalnynuose.
Paleofauna
Kambre deguonies kiekis atmosferoje siekė apie 10 % dabartinio kiekio. Gyvybė klestėjo sekliose jūrose. Kambro pradžioje atsirado ir jūrose paplito pirmieji Žemės istorijoje skeletus turintys gyvūnai, daugiausia jie buvo endeminiai. Kambro periode atsirado beveik visų šiuo metu klestinčių skeletus turinčių gyvūnų tipai (išskyrus chordinius) – hyolitai (Hyolithes), moliuskai (Mollusca), duobagyviai (Coelenterata), archeociatai (Archaeocyatha), kibriciatai (Cibricyatha), pečiakojai (Brachiopoda), nariuotakojai (Arthropoda) ir kiti. Nuo vidurinio kambro, kai sausumoje dar nebuvo jokių gyvybės apraiškų, ramių jūrų lagūnų seklumose kai kur plito pirmųjų kriptosporinių augalų sąžalynai. Kambro stratigrafijai reikšmingi trilobitai, archeociatai, pečiakojai, konodontai ir akritarchai (jūrinio fitoplanktono liekanos).
trilobitų fosilijos
Kambro naudingosios iškasenos
Kambro uolienose randama įvairių naudingųjų iškasenų: naftos (Lietuva, Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis), fosforitų (Estija, Kazachija, Mongolija, Kinija), polimetalų ir geležies rūdų (Pietų Sibiras), druskos (Irkutsko sritis, Indija), mangano (Kuznecko Alatau – Rusijos Federacijos Kemerovo sritis ir Krasnojarsko kraštas), vanadžio (Kazachija), marmuro, aukso ir kitų.
Tyrinėjimai
Kambro sistemą 1835 išskyrė A. Sedgwickas (Anglija). Tipiniai kambro pjūviai yra Velso kaledoninio masyvo šiaurinėje dalyje (į pietvakarius nuo Liverpulio). Apatinė kambro sistemos riba vedama pagal paleozojaus seniausių skeletą turinčių gyvūnų liekanas; stratotipas yra Niufaundlando saloje, kur jis žymi pirmųjų ichnofosilijų – Phycodes pedum – atsiradimą. 1888 Pasauliniame geologų kongrese buvo susitarta dėl kai kurių kambro skyrių ribų.
Kambras Lietuvos teritorijoje
Lietuvos kambro stratigrafijos schemos ir jų koreliacija
Lietuvos teritorija kambro periode buvo Baltikos žemyno vakariniame pakraštyje. Dvi ilgalaikės jūrinės transgresijos Lietuvos teritorijoje buvo ankstyvajame, dvi – viduriniame ir viena – vėlyvajame kambre. Negiliose subtropinio klimato jūrose klostėsi smėlingos ir molingos nuosėdos, kuriose gausu įvairių minkštakūnių gruntaėdžių gyvūnų liekanų. Jūrų pakraščių klimato sąlygos buvo nepalankios skeletą turintiems gyvūnams, todėl Lietuvos kambro nuosėdose (kaip ir visame Baltijos regione) jų liekanų randama retai; biostratigrafinis suskirstymas atliktas pagal akritarchų kompleksų rūšių vertikalų paplitimą.
Bendras Lietuvos kambro sluoksnių storis labai nevienodas ir didėja nuo kelių metrų rytuose iki 179 m vakaruose (Vilniuje – 20 m, Kaune – 80 m, Klaipėdoje – 150 metrų). Kambro uolienų nėra tik labiausiai į pietus nutolusiuose Lietuvos rajonuose (Varėna, Druskininkai, Poškonys) ir kai kuriose vietinėse pakilimose (Veiviržėnai, Plungė, Pociai). Kambro sluoksniai, padengti ordoviko ir jaunesnių sistemų sluoksniais ir slūgso nuosėdinės platforminės dangos apatinėje dalyje. Lietuvos vakaruose kambro uolienos slūgso ant kristalinio pamato, rytuose jos dengia vėlyvojo proterozojaus vendo komplekso raudonspalvę terigeninę storymę.
Seniausia kambro sistemos Baltijos serija, tai molinga storymė su retais smiltainių tarpsluoksniais. Joje kartu su Rovno (apačioje) ir Lontovos (vidurinėje ir viršutinėje dalyje) regioninių aukštų akritarchų kompleksais rasta kambro seniausių skeletą turinčių gyvūnų liekanų: kirmėlių (Vermes) Platysolenites antiquissimus ir Sabellidites cambriensis. Baltijos serija tęsiasi į rytus nuo Kauno ir į Latvijos rytinę dalį, Estiją ir Rusijos vakarinę dalį. Storis didėja į rytus. Serija susiklostė per epikontinentinio jūrinio baseino transgresiją, kuri plito iš Maskvos sineklizės. Serijos paviršius paveiktas lateritinio dūlėjimo, suformavusio kelių metrų storio kaolinitinę dūlėjimo plutą. Tai rodo ilgalaikę denudacinę pertrauką ir visišką sedimentacinio baseino atsitraukimą iš Lietuvos teritorijos. Tačiau pagrindiniai kambro sluoksniai susidarė naujos jūrinės transgresijos, plintančios iš Tornkvisto vandenyno į Baltikos žemyno pakraštį (į vakarus nuo Lietuvos). Seklus jūrinio šelfo tipo baseinas padengė beveik visą Lietuvos teritoriją, išskyrus kai kuriuos erozinius atlikuonius (smulkių salų pavidalu). Tai buvo didžiausia kambro jūrinė transgresija Lietuvos teritorijoje, atsitraukusi atgal į vakarus viduriniame kambre. Pirmoje šios transgresijos pusėje susidarė Aisčių serija, antroje – Deimenos serija.
Apatiniam kambrui priskirtos dvi seniausios Aisčių serijos svitos – Gėgės ir Virbalio, viduriniam – Kybartų svita ir Deimenos serija. Gėgės svita susideda iš pilkų ir žalsvų argilitų ir šviesių kvarcinių smiltainių. Jai būdingas uolienų lęšinis sluoksniuotumas ir biogeninės (gyvūnų suardyto sluoksniuotumo) tekstūros, rodančios, kad priekrantės baseinas buvo seklus. Svitos viduje yra geležingų smiltainių pluoštas su oolitinių geležies rūdų tarpsluoksniais. Pagal fauną ir akritarchų sudėtį svita priskiriama prie Vergalės regioninio aukšto. Virbalio svita daugiausia susideda iš smiltainių su glaukonito priemaiša; jai t. p. būdingos gyvūnų suardyto sluoksniuotumo tekstūros ir lęšinis sluoksniuotumas. Akritarchų kompleksas rodo, kad Virbalio svita priklauso jauniausiam apatinio kambro Rausvės regioniniam aukštui. Kybartų svitoje vyrauja tamsūs argilitai ir smiltainiai bei aleurolitai su glaukonito priemaišomis. Deimenos serija susideda iš kvarcinių smiltainių su tamsių argilitų tarpsluoksniais ir pluoštais viduje. Pagal sedimentacinį ritmiškumą skiriamos 3 svitos – Pajūrio, Ablingos ir Girulių. Girulių svita yra naftinga; rasta 15 naftos telkinių, kurios sudaro nedidelio ploto plakantiklinų pakilumos; dalis telkinių eksploatuojama. Aisčių ir Deimenos serijos kartu sudaro iki 155 m storio nuosėdinę storymę. Aukščiau Deimenos serijos slūgso tik vietomis išlikusi nedidelio storio argilitų storymė (Panerių svita), pagal akritarchus priskirta prie vidurinio kambro viršutinės dalies. Vėlyvojo kambro sluoksnius sudaro plačiai paplitęs, bet nedidelio storio (10–15 cm), rupių kvarcinių smiltainių Salantų pluoštas su gausiomis pečiakojų Ungula liekanomis. Tačiau pagal konodontų fauną, kuri kambre yra archistratigrafinė grupė, Salantų pluoštas jau yra ne kambro, o ordoviko amžiaus.
Kambro darinius tyrė T. R. Jankauskas, V. Korkutis, L. Laškova, Lidija Paškevičienė, J. Paškevičius ir kiti.
L: T. Jankauskas Cambrian Stratigraphy of Lithuania Vilnius 2002; J. Paškevičius The Geology of the Baltic Republics Vilnius 1997.
2406