kamėja

kamėja, priklausiusi Lorenzo de Medici (oniksas, auksas, 13 a.?, Italija?)

kamja (it. cammeo), gliptikos dirbinys: reljefinė gema iš sluoksniuoto neskaidraus pusbrangio (agato, onikso, sardonikso), rečiau – brangaus akmens. Skaptuojant ir raižant akmenį kuriamas iškilus šviesus vaizdas (portretas, mitologinė, istorinė kompozicija) tamsiame fone. Kamėjos atsirado helenizmo laikotarpiu (ypač plito portretinės kamėjos). Klestėjo senovės Romoje, čia pradėtos kurti sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos, didelio formato kamėjos interjerui puošti; pradėta gaminti kamėjos pakaitalus iš kaulo, kamėjinio stiklo, perlų masės, fajanso. Senovės Romoje kamėjų sukūrė Agatonas, Solonas, Dioskūridas. Viduramžiais Merovingų, vėliau Karolingų dvaruose kamėjų menas plėtotas menkiau. 13 a. Paryžiuje įsteigtas kamėjų cechas. Kamėjos išpopuliarėjo Renesanso laikotarpiu, pirmiausia Italijoje (V. Balli, G. Bernardi). 16 a. kamėjų su portretais, gyvūnų atvaizdais, mitologinėmis, religinėmis, buitinėmis scenomis sukūrė G. A. Rossi, G. A. ir A. Masnago (Italija), O. Miseroni (Čekija), J. da Trezzo (Ispanija), M. del Nassaro (Prancūzija), P. Flötneris (Vokietija), G. J. Caraglio (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija).

Baroko laikotarpiu kamėjų plėtotė sumenko, jos tapo įmantrios, buvo komponuojamos į metalo aptaisus, nuvertintas medžiagiškumas. Kamėjos vėl pasidarė madingos klasicizmo laikotarpiu. Gamintos ne tik iš akmens, bet ir iš fajanso, stiklo, porceliano. Garsėjo Italijos mokykla (A. ir G. Pichleri, A. Amastini, F. Alfieri). Vokietijoje kamėjų kūrė J. Wederis, Chr. F. Hackeris, L. Natteris, Prancūzijoje – J. Guay, Anglijoje – W. ir Ch. Brownai. 19 a. kamėjų kūryba, kaip savarankiška dailės šaka, nunyko, buvo kuriami pakaitalai iš koralų, dvisluoksnio stiklo, fajanso, porceliano, vulkaninės uolienos.

L: J. Kagan Western European Cameos in the Hermitage Collection Leningrad 1973.

2972