kamerãrijus (lot. camera – patalpa, rūmų iždas), vidurinių amžių ir ankstyvųjų naujųjų amžių valdovo dvaro pareigūnas.
Istorijos šaltiniuose lotyniškai camerarius, vokiškai – Kämmerer, lenkiškai ir rusiškai – komornik.
Pirmąkart minimas 9 a. Hinkmaro iš Reimso kūrinyje apie Karolingų dvaro organizaciją. Nuo 12 a. pareigybė paplito Vakarų Europos sritinių kunigaikščių dvaruose. Buvo atsakingas už dvaro aprūpinimą, vidaus tvarką ir valdovo iždo priežiūrą. Iš Vakarų Europos pareigybę perėmė Lenkija, iš jos – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Pirmąkart Lietuvos kamerarijus minimas Petro Dusburgiečio kronikoje valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vyteniui (apie 1295–1316). Kamerarijus veikiausiai buvo aukšto rango didžiojo kunigaikščio dvariškis, atsakingas už vidinį dvaro gyvenimą. Vadovavo grupei dvaro tarnybininkų, vėliau pavadintų kambariniais. Kaip ir Europos kitose valstybėse, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plėtojantis ir diferencijuojantis pareigybėms, kamerarijaus funkcijos išsiskaidė į kelias pareigybes. Dalis jų atiteko iždininkui. Antai, 1428 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dvare Jurgis Strumila turėjo vyriausiojo kamerarijaus pareigas, o jau 1429 vadinamas dvaro iždininku.
kameryras; kamarninkas; -camerarius; -Kämmerer; -komornik
2336