kamerinė simfonija

kamernė simfònija, simfonijos atmaina – nedidelis simfoninis kūrinys kameriniam orkestrui, styginiams arba instrumentinei grupei.

Susiklostymas

Atsirado 20 a. pr. Austrijoje (A. Schönbergo kamerinė simfonija 15 instrumentų, 1906, F. Schrekerio kamerinė simfonija ir kitos) kaip atsvara labai didelėms vėlyvojo romantizmo simfonijoms. Kamerinei simfonijai būdinga maža orkestro sudėtis (pvz., styginiai, mišrus ansamblis, kamerinis orkestras su solistais, solistų ansamblis ir kita), 1–2 neilgos dalys, polifoniškumas, koncertiškumas. Kamerinės operos bruožų turi kai kurios simfonijos, koncertai (A. von Weberno simfonija, 1928, koncertas 9 instrumentams, 1934), kūriniai, pavadinti Muzika (pvz., B. Bartóko Muzika styginiams, mušamiesiems ir čelestai 1936).

Kamerinė simfonija Lietuvos muzikoje

Lietuvių kompozitoriai sukūrė kamerinių simfonijų ir jų bruožų turinčių kompozicijų kameriniam arba styginių orkestrui (F. R. Bajoro II simfonija Stalaktitai 1970, O. Balakausko III simfonija Ostrobotnijos 1989, B. Borisovo simfonija nr. 3 fortepijonui ir styginiams, 1978, simfonija nr. 6, 1983, J. Juozapaičio simfonija styginiams, 1983, T. Makačino 2 simfonijetės, 1994, 1998). Kamerinės simfonijos pavadinimas vartojamas retai (A. Bražinsko kamerinė simfonija, 1967, J. Juozapaičio kamerinė simfonija Jūratė ir Kastytis 1974, R. Kabelio kamerofonija Modus styginių orkestrui ir varpams, 1984).

1571