kamernė sonatà (it. sonata da camera), baroko epochos instrumentinės muzikos žanras. Vienas baroko sonatos tipų. Lyginant su bažnytine sonata, kamerinė sonata yra labiau pramoginio pobūdžio.
Kilo iš instrumentinės ansamblinės kanconos. Buvo kuriama vienam ar daugiau (trio sonata) melodinių instrumentų ir basso continuo (klavesinui), atliekama pasaulietinėje aplinkoje. 17 a. Italijoje kamerinėmis sonatomis dažnai vadintos vienadalės kompozicijos (G. B. Legrenzi, G. M. Bononcini sonatos). A. Corelli ir vokiečių kompozitorių H. I. F. von Biberio, D. Beckerio, J. J. Waltherio kamerinės sonatos – 3–5 dalių šokių siuitos. Tokia kamerinė sonata dažniausiai prasidėdavo sonata arba preliudu, po kurio skambėdavo senieji šokiai – alemanda, kurantė, sarabanda, žiga, gavotas. Ilgainiui šokių siuitos vis dažniau vadintos partita, siuita, ordre, uvertiūra arba air (tik Italijoje išliko senasis sonata da camera pavadinimas). Kamerinė sonata, praradusi žanrinius šokio požymius ir susiklosčiusi kaip trijų kontrastingų dalių (greita–lėta–greita) ciklas, 18 a. pradžioje suartėjo su bažnytine sonata ir vėliau tapo klasicizmo sonatos ciklo pagrindu.
1571