Kamernyj teatr (rus. Камерный театр; Kamernis teãtras), teatras, veikęs 1914–49 Maskvoje. Įkūrė režisierius A. Tairovas. Jis skelbė estetinę teatro, kaip meno rūšies, nepriklausomybę, teigė, kad ryškų teatrališkumą spektaklyje kuria aktorius. Propagavo vadinamąjį sintetinį teatrą – statė spektaklius su muzikos, šokio, pantomimos, cirko elementais. Repertuarą daugiausia sudarė tragedijos ir komedijos, vyravo klasikiniai ir šiuolaikiniai užsienio rašytojų kūriniai. Spektaklių dekoracijos gamintos taikant geometrinį (3 matavimų) principą. Svarbesni spektakliai (visų režisierius A. Tairovas): I. Annenskio Kitaroidas Tamiras (1916), O. Wilde’o Salomėja (1917), E. Scribe’o, E. Legouvé Adrienne Lecouvreur (1919), Ch. Lecocqo Žiroflė Žiroflia, J.‑B. Racine’o Fedra (abu 1922), B. Brechto Elgetų opera (1930, Rusijoje pastatyta pirmą kartą), V. Višnevskio Optimistinė tragedija (1933), Ponia Bovari (pagal G. Flaubert’ą, 1940). Pagrindinė aktorė – A. Tairovo žmona A. Koonen. 1925 teatras gastroliavo Kaune.
spektaklio J.‑B. Racine’o Fedra scena (1922, režisierius A. Tairovas, dailininkas Aleksandras Vesninas; iš dešinės Fedra – A. Koonen)
spektaklio A. Ch. Lecocqo Žiroflė Žiroflia scena (1922, režisierius A. Tairovas, dailininkas Georgijus Jakulovas)
1949 A. Tairovas iš teatro buvo atleistas (apkaltintas kosmopolitizmu ir formalizmu). 1949 teatras uždarytas; dalis trupės perėjo į Kamerinio teatro patalpose įkurtą A. Puškino dramos teatrą.