Kamerno istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Kamerūno teritorijoje žmonės gyveno jau vidurinio paleolito laikais. Manoma, seniausi gyventojai – pigmėjai. Per Kamerūno teritoriją daugelį amžių migravo arba dalį jos užkariavo įvairios gentys, tai lėmė didelę etninę ir kultūrinę krašto įvairovę.
Nuo 12 a. dabartiniame Šiaurės Kamerūne gyveno išplėtotos kultūros žemdirbių gentis sao. 17–18 a. Mandaros kalnuose gyvavo Mandaros sultonatas, manoma, priklausomas nuo Kanemo-Bornu valstybės. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje sultonatą puldinėjo klajokliai gyvulių augintojai fulbiai. 1822 jie užkariavo Mandaros sultonatą, Šiaurės Kamerūne įkūrė kunigaikštysčių. Vidurio Kamerūne nedidelių valstybinių junginių susikūrė 15–16 a.; šio regiono rytinėje dalyje 17 a.–19 a. pabaigoje gyvavo Bamumas. Pietų Kamerūne 15 a. apsigyveno basų, 16 a. pabaigoje dualų (jų įkurta valstybė klestėjo 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje dėl sėkmingos prekybos su europiečiais), 17 a. fangų gentys.
tradiciniai fulbių namai (Tchamba, Šiaurės provincija)
Kolonijinis laikotarpis
1472 atvyko pirmieji europiečiai (portugalai). Jie Wouri upę, kurios krante išsikėlė, pavadino Krevečių upe (Rio dos Camarões; ilgainiui Kamerūno vardas prigijo visai šaliai); 1480 prie šios upės žiočių įkūrė vergų prekybos ir išvežimo punktą. Nuo 16 a. pabaigos olandai, nuo 18 a. pradžios – britai, prancūzai, vokiečiai steigė faktorijas, klestėjo vergų, dramblio kaulo, palmių aliejaus (tiekė dualai) prekyba.
Nuo 1884 sutartis su dualų vadais sudarinėjo jų žemėse siekiantys įsigalėti vokiečiai. Įsitvirtinę Kamerūno pakrantėje, nuo 1888 jie pradėjo nukariauti vidinius rajonus (baigta 20 a. pradžioje). Susitarimais su Didžiąja Britanija (1885, 1886, 1893) ir Prancūzija (1885, 1894, 1911) buvo nustatytos Vokietijos valdų, kurioms priklausė dabartinio Kamerūno teritorija, sienos. Vokiečiai įkūrė kavamedžių, kakavmedžių, kaučiukmedžių plantacijų, nutiesė geležinkelių. Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–18) kraštą 1916 okupavo prancūzai ir britai. 1922 Tautų Sąjungos mandatą Rytų Kamerūnui (apie 90 % Kamerūno teritorijos) valdyti gavo Prancūzija, Vakarų Kamerūnui – Didžioji Britanija. Rytų Kamerūne įsigaliojo Prancūzijos Pusiaujo Afrikos valdų įstatymai. Vakarų Kamerūnas buvo prijungtas prie britų Nigerijos kolonijos. 1946 Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos valdoms Kamerūne buvo suteiktas Jungtinių Tautų globojamų teritorijų statusas. Jos liko valdomos Prancūzijos (Rytų Kamerūnas) ir Didžiosios Britanijos (Vakarų Kamerūnas; britų administraciškai suskirstytas į Šiaurės ir Pietų Kamerūną).
vokiečių policija Doualoje per imperatoriaus Vilhelmo II gimtadienį (1901 01 27)
Po Antrojo pasaulinio karo sustiprėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas, Rytų Kamerūne jam vadovavo Kamerūno tautų sąjunga (įkurta 1948). 1955 prasidėjo ginkluota kova dėl nepriklausomybės.
Nepriklausomybės laikai
1959 Rytų Kamerūnui suteikta autonomija; 1960 01 01 jis tapo nepriklausoma Kamerūno Respublika. 1960 su Prancūzija pasirašytos bendradarbiavimo ir techninės paramos sutartys; šalyje liko jos kariuomenė (išvesta 1964). 1960, paskelbus su Vakarų Kamerūnu besiribojančios Nigerijos nepriklausomybę, Didžiosios Britanijos globojamame Vakarų Kamerūne 1961 02 Jungtinių Tautų sprendimu surengtas referendumas. Remiantis jo rezultatais, britų Kamerūno šiaurinė dalis buvo prijungta prie Nigerijos, pietinė dalis – prie Kamerūno Respublikos. 1961 sukurta Kamerūno Federacinė Respublika. Ją sudarė Rytų Kamerūnas (buvusi Kamerūno Respublika) ir Vakarų Kamerūnas (buvęs britų Pietų Kamerūnas). Prezidentas A. Ahidjo (1960–82) įvedė autoritarinį režimą, siekė panaikinti britų ir prancūzų buvusių valdų politinius, ūkio ir administravimo skirtumus. Šalyje liko vadų institucija (ypač šiaurinėse srityse, kur gyvena islamą išpažįstantys fulbiai ir hausai), genčių nesantaika. 1962–63 pasirašyti prekybos, ekonominio, kultūrinio bendradarbiavimo susitarimai su SSRS, bet liko glaudūs ryšiai su Prancūzija.
P. Biya (dešinėje) ir Prancūzijos prezidentas E. Macronas Eliziejaus rūmuose Paryžiuje (2017 12 12)
Siekdamas įtvirtinti vienpartinę politinę sistemą, A. Ahidjo 1966 įkūrė Kamerūno nacionalinę sąjungą (nuo 1985 Kamerūno liaudies demokratinis susivienijimas), prie jos prisidėjo dauguma kitų politinių partijų, tarp jų – ir 4 opozicinės; 1972–90 ji buvo vienintelė legali partija. 1972 Kamerūno Federacinė Respublika buvo pertvarkyta į unitarinę Jungtinę Kamerūno Respubliką (nuo 1984 Kamerūno Respublika). 1982 A. Ahidjo atsistatydino; prezidentu paskyrė P. Biyą (1975–82 ministras pirmininkas), kuris toliau vykdė pirmtako politiką. Didėjantis visuotinis nepasitenkinimas autoritariniu režimu 1990 privertė P. Biyą įvesti daugpartinę sistemą. 1992, 1997, 2004, 2011 ir 2018 P. Biya perrinktas prezidentu. Jo vadovaujamas Kamerūno liaudies demokratinis susivienijimas 1992 parlamento rinkimuose gavo 88, 1997 – 109, 2002 – 149, 2007 –153, 2013 – 148, 2020 – 139 vietas (iš 180).
21 a. pirmais dešimtmečiais Kamerūnas susiduria su įvairiomis politinėmis ir saugumo grėsmėmis: islamiškos grupuotės Boko Haram veiksmais šalies šiaurėje, prie rytinės sienos su Centrinės Afrikos Respublika kylančias tarpvalstybiniais konfliktais, t. p. ginkluotų separatistų sukilimu anglakalbiuose šiaurės vakarų ir pietvakarių regionuose. 2019 04 18 Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Kamerūno smerkiamas pernelyg didelės jėgos naudojimas prieš protestuotojus ir politinius oponentus, t. p. spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvių pažeidimai; Kamerūno vyriausybė raginama nutraukti bet kokį politinių aktyvistų persekiojimą ir bauginimą, be kita ko, panaikinti draudimą rengti taikius politinius susirinkimus, demonstracijas ir protestus.
Nuo 1960 Kamerūnas yra Jungtinių Tautų, nuo 1963 – Afrikos Sąjungos (iki 2001 Afrikos vienybės organizacija), nuo 1975 – Islamo bendradarbiavimo organizacijos narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2013.
L: E. Mveng Histoire du Cameroun Paris 1993.
Kamerūno konstitucinė santvarka
Kamerūno partijos ir profsąjungos