kãminas, žemaičių tradicinio gyvenamojo namo patalpa valgiui virti, mėsai rūkyti ir laikyti.
Kaminas būdavo įrengiamas vidurinėje trobos dalyje tarp priemenių. Kaminas atsirado iš atviros ugniavietės; stengiantis apsisaugoti nuo gaisrų 16 amžiuje imta sienas plūkti moliu. Kaminas buvo apie 4 × 4 m dydžio, be langų, plūkto molio arba iš nedegtų plytų mūrytomis sienomis, nuo lubų iki stogo kraigo siaurėjančiomis, pereinančiomis į dūmtraukį. Vienoje sienoje buvo įėjimas. Asla plūkta iš molio. Kamino viduryje, kartais kampe arba šone, buvo atviras ugniakuras (dažniausiai iš moliu sutvirtintų akmenų). Virš ugniakuro ant medinio kablio (vąšo), pritaisyto prie sijos, buvo kabinamas katilas; mažesni puodai statyti ant trikojo. Mėsa rūkymui kabinta ir laikyta ant skersinių, įmūrytų virš ugniakuro siaurėjančioje kamino dalyje. 20 amžiaus pradžioje vietoj ugniakuro kamine dažnai būdavo statoma krosnis (mūris). Kaminas būdingas 17–19 amžiaus ir kai kuriems 20 amžiaus pirmos pusės gyvenamiesiems namams.
žemaičių kaminas (19 a. pabaiga)
Panašių kaminų (buvo įrengiami virš namo lubų, naudoti mėsai rūkyti ir laikyti) būta ir Šiaurės Aukštaitijoje.
žemaičių trobos su kaminu išilginis pjūvis (Kretingos apylinkės)