kampiniñkai, lietuvių žemių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnių laikotarpių bežemiai valstiečiai, dažniausiai neturėję savo pastogės ir gyvenę pas turtingesnius valstiečius, kartais dvaruose.
Kai kurie neturėjo atskiros patalpos ir gyveno kaip įnamiai.
Kampininkai, turėję šeimą, dažniausiai nuomojo iš šeimininkų trobelę arba ją pasistatydavo šeimininko žemėje; jie dažniausiai vadinti trobelninkais. Už trobelę ir daržo žemę šeimininkui atidirbdavo sutartas dienas, dvare pėsti ėjo lažą.
Mažojoje Lietuvoje trobelninkų ypač padaugėjo per 18 a. pirmos pusės vokiečių kolonizaciją ir po jos. Čia vyravo valdovo domenai, valstybiniuose dvaruose kampininkais dirbo lietuvininkai. Didesniame dvaro pastate gyvendavo 6–8 jų šeimos. Kampininkai ir vaikai ėjo į dvarus arba pas kulmiškius bei kitus turtingus ūkininkus tarnauti šeimyniškiais. Dar labiau kampininkų padaugėjo panaikinus baudžiavą (1807), jie dirbo perėjusių į rinkos ekonomiką vokiečių kolonistų ūkiuose.
Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje kampininkai, tapę šeimininkų darbininkais, buvo priskiriami kuriai nors samdinių kategorijai. Dėl blogesnės negu ūkininkų socialinės bei tautinės padėties Mažosios Lietuvos kampininkai lietuvininkai greičiau nutausdavo.
415
2073
trobelninkai; -trobelninkas; -kampininkas