kanaaniečių kalbos

kanaaniẽčių kabos, šiaurės vakarų semitų kalbų grupės pogrupis.

Paplitimas

Kanaaniečių kalbų grupę sudaro trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų tarp Viduržemio jūros ir Mesopotamijos teritorijos (dar vadinamasis Kanaano arba Levanto regionas, t. p. kanaaniečių kolonijos Graikijoje) izraelitų, kanaaniečių, finikiečių ir filistinų vartotos kabos bei tamės. Mirusios, vienintelė gyva hebrajų kalba.

Žinomiausios kanaaniečių kalbos

Žinomiausios kanaaniečių kalbos – finikiečių kalba (iš finikiečių rašto susiklostė hebrajų, senoji graikų ir kitos abėcėlės), jos tarmės pagrindu susiformavusi pūnų kalba, senoji hebrajų kalba, moabitų kalba, ugaritų kalba.

Raštas

Seniausi žinomi rašto paminklai – 20 a. 3 dešimtmetyje Ugarite rastos dantiraščiu išrašytos molio plytelės ugaritų kalba (15–13 a. pr. Kr.), t. p. įrašai finikiečių kalba (antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje), hebrajų kalba parašyti Biblijos tekstai (13–12 a. pr. Kr.) ir vadinamasis Žemdirbių kalendorius (10 a. pr. Kr.), apie 1908 rastas Gezeryje (netoli Jeruzalės). Prie kanaaniečių kalbų priskiriama – amoritų kalba (vartojo amoritų gentys Sirijos stepėse ir Mesopotamijoje, išliko tikrinių vardų akadų rašto paminkluose iš 20–16 a. pr. Kr.), senoji kanaaniečių kalba (kenaanitų kalba, vartota Palestinoje ir Finikijoje trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų, žinoma iš glosų senovės egiptiečių ir akadų kalbos tekstuose), eblaitų kalba (vartota Ebloje), edomitų kalba (vartota dabartinės Jordanijos pietvakarinėje dalyje), amonitų kalba (vartota dabartinės Jordanijos šiaurės vakarų dalyje), keletas aramėjų kalbos tarmių ir kitos.

Amoritų ir ugaritų kalbos dar kartais skiriamos į atskirą šiaurės vidurio semitų kalbų pogrupį.

L: H. Donner, W. Röllig Kanaanäische und Aramäische Inschriften 3 Bde. Wiesbaden 1962; I. D'jakоnоv Jazyki drevnej Perednej Аzii Мoskva 1967; W. R. Garr Dialect Geography of Syria-Palestine Pennsylvania 1985.

2271