Kanados gamtinis žemėlapis
Uolinių kalnų kraštovaizdis
Kanãdos gamtà
Kanada priklauso poliarinei, subpoliarinei ir vidutinei geografinėms juostoms.
Krantai
Kranto linijos ilgis 202 080 kilometrų, Kanados žemyninės dalies – 60 180 kilometrų. Krantai šiaurėje ir kai kur šiaurės rytuose žemi, palyginti mažai vingiuoti, rytuose statūs, daugiausia fjordiniai (Baffino Žemė, Labradoro pusiasalis, Niufaundlando sala), vakaruose labai aukšti, fjordiniai.
Hudsono įlanka, Šventojo Lauryno įlanka, Ungavos įlanka, Amundseno įlanka, Boothijos įlanka ir kitos įlankos. Daug sąsiaurių (Hudsono sąsiauris, Hecatės, Lancasterio sąsiauris, Foxe’o ir kiti).
Reljefas
Kanados didžiąją dalį apima Šiaurės Amerikos platforma, kurios kristalinis pamatas išeina į paviršių šalies vidurinėje ir rytinėje dalyje (Kanados skydas).
Kanados paviršius – kalvota lyguma, iš rytų ir vakarų apribota kalnų grandinėmis. Vakaruose, palei Ramųjį vandenyną, tęsiasi Kordiljeros, sudarytos iš kelių kalnų grandinių. Jų rytinę dalį užima Uoliniai kalnai (didžiausias aukštis 3954 m, Robsono kalnas), kuriuos Uolinių kalnų tranšėja dalija į dvi dalis – pagrindinį kalnagūbrį ir Kolumbijos kalnus. Į šiaurę nuo Uolinių kalnų yra Mackenzie kalnai, Franklino kalnai, Richardsono kalnai, Selwyno kalnai.
Uoliniai kalnai (Trijų Seserų viršūnės, Albertos provincija)
Pakrantės kalnai (Britų Kolumbijos provincija)
Vakaruose Uolinius kalnus nuo Pakrantės kalnų skiria vidinių plynaukščių ir kalnagūbrių juosta. Pakrantės kalnus gilūs upių slėniai skaido į Šventojo Elijo kalnus, Kitimato ir Ramiojo vandenyno kalnagūbrius. Šventojo Elijo kalnuose yra aukščiausia Kanados viršūnė – 5959 m (Logano kalnas).
Į vakarus nuo Pakrantės kalnų yra Vancouverio sala ir Karalienės Karolinos salos. Kanados šiaurės vakarus užima Jukono plokščiakalnis. Į rytus nuo Kordiljerų plyti lygumos ir plynaukštės. Palei Uolinių kalnų rytinius šlaitus ištįsusios Didžiosios Lygumos, už jų – Centrinės Lygumos (Mackenzie ir Manitobos žemumos, Albertos ir Saskatchewano lygumos), Didžiųjų ežerų ir Šventojo Lauryno upės slėnio žemumos. Į pietus nuo Hudsono įlankos, tarp Churchillio upės ir Jameso įlankos, yra Hudsono žemuma.
Labradoro pusiasalio rytiniu pakraščiu ištįsę Torngato kalnai, Kumajeto ir Kiglapaito kalnai. Kanados pietryčiuose – Apalačų kalnų dalis (Notre Dame’o kalnai, Shickshocko masyvas), New Brunswicko ir Naujosios Škotijos aukštumos. Tarp Apalačų kalnų (pietryčiuose), Centrinių Lygumų (pietuose), Didžiųjų Lygumų (pietvakaruose), Mackenzie (vakaruose) ir Hudsono (šiaurėje) žemumų yra Laurentijos plokščiakalnis.
Kanados šiaurinę dalį užima Kanados Arktinis salynas, kurio paviršius aukštėja iš pietvakarių į šiaurės rytus.
Kanadoje gausu karstinių reljefo formų, yra apie 2000 karstinių urvų (ilgiausias – Castleguardo, giliausias – Arctomyso; Uoliniuose kalnuose), t. p. ledo urvų. Karstinių reiškinių daugiausia yra karbonatinėse uolienose, mažiau – gipse, anhidrite, druskose.
Būna žemės drebėjimų, daugiausia – Kordiljerose, mažiau – Kanados pietryčiuose.
žiema Banffo nacionaliniame parke (Alberto provincija)
Klimatas
Klimatas didesniojoje Kanados dalyje poliarinis ir subpoliarinis (šalies šiaurės rytuose ir šiaurės vakaruose jūrinis, kitur žemyninis); pietuose – vidutinių platumų, daugiausia žemyninis. Į šiaurę nuo 40° šiaurės platumos vasaros dienos trunka nuo 14–15 h (pietuose) iki 5 mėn. (šiaurėje; poliarinės dienos), žiemos dienos – 9–10 h; poliarinės naktys ties 70° šiaurės platumos trunka 2 mėn., šiaurinėje dalyje – iki 5 mėnesių. Atmosferos cirkuliacijai įtakos turi Havajų, Azorų, Arkties, Grenlandijos anticiklonai ir Aleutų bei Islandijos ciklonai; žiemą Didžiosiose Lygumose susidaro Kanados anticiklonas, vasarą į rytus nuo Uolinių kalnų – terminė depresija. Rytinės pakrantės klimatui įtakos turi šaltoji Labradoro srovė, vakarinės pakrantės klimatui – šiltoji Aliaskos srovė. Nuo Uolinių kalnų dažnai pučia činukas. Sausio vidutinė temperatūra vakarinėje pakrantėje 0 °C, rytuose nuo –5 °C iki –10 °C, vidurinėje dalyje nuo –15 °C iki –20 °C, šiaurėje –35 °C ir žemesnė. Liepos vidutinė temperatūra nuo 3–5 °C šiaurėje iki 21 °C pietuose ir nuo 15–17 °C vakaruose iki 20 °C rytuose. Žemiausia užregistruota temperatūra yra –63 °C (Jukono teritorijoje, prie Snago miesto), aukščiausia 46 °C (Albertos provincijoje, prie Gleicheno miesto).
Daugiausia kritulių iškrinta Kordiljerų vakaruose (2500 mm, kai kur 6000 mm per metus), mažiausiai – Kanados vidurinėje dalyje (300–500 mm); rytų kryptimi kritulų kiekis didėja iki 1000–1500 mm per metus. Beveik visur būna pastovi sniego danga (pietvakariuose ji išsilaiko apie 2 mėn., prerijose 5–6 mėn., Ellesmere’o saloje 10 mėnesių). Sniego padengtose žemumose, pučiant stipriam vėjui, dažnai kyla pūgos. Ramiojo ir Atlanto vandenynų pakrantėse žiemą dažnai būna rūkas. Didžiosiose Lygumose nuo gegužės–birželio iki rugpjūčio–rugsėjo būna viesulų. Apie 3/5 Kanados paviršiaus užima daugiametis įšalas.
Šventojo Lauryno upės aukštupys (Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų pasienis)
Montmorency krioklys (Kvebeko provincija)
Vidaus vandenys
Vidaus vandenys užima 8,9 % Kanados teritorijos. Upių tinklas tankus. Upės maitinamos daugiausia sniego (ypač šalies pietuose ir vidurinėje dalyje) ir lietaus. Lygumų upėms būdingi pavasario potvyniai, Kordiljerų upėms – vasaros poplūdžiai. Pietuose upės būna užšalusios 3 mėn., šiaurėje iki 9 mėnesių. Apie 74 % Kanados teritorijos priklauso Arkties vandenyno baseinui (iš jų 34 % – Hudsono įlankos baseinui), 15 % – Atlanto vandenyno, 11 % – Ramiojo vandenyno baseinams.
Ilgiausia upė – Mackenzie su intakais Peace’u, Athabasca, Liardu, t. p. Backas, Coppermine’as, Andersonas ir Hortonas teka į Arkties vandenyną. Į Hudsono įlanką teka Nelsonas (jis su Saskatchewanu, Pietų ir Šiaurės Saskatchewanu, Bow sudaro Nelsono–Saskatchewano sistemą), t. p. Churchillis, Severnas, Albany.
Ramiojo vandenyno baseino upės daugiausia trumpos, jų slėniai siauri, gilūs; didžiausios – Jukonas, Kolumbija ir Fraseris. Šventojo Lauryno upė, jungianti Didžiuosius ežerus su Atlanto vandenynu, yra vandeningiausia ir turi didžiausią ekonominę reikšmę (laivybinio Šventojo Lauryno vandens kelio dalis). Kanados upės turi daug hidroenergijos.
Niagaros krioklys
Upėse gausu slenksčių ir krioklių; aukščiausias yra Dellos, didžiausias ir garsiausias – Niagaros krioklys (dalis priklauso Jungtinėms Amerikos Valstijoms).
Ežerai daugiausia ledyninės kilmės. Didžiausi ežerai: Didieji ežerai (dalis priklauso Jungtinėms Amerikos Valstijoms), Didysis Lokių ežeras, Didysis Vergų ežeras, Winnipego ežeras, Athabascos ežeras. Kordiljerose gausu upių slėnius užpildžiusių ežerų (Okanagano, Shuswapo, Quesnelio, Babine’o).
Ledynai užima apie 146 500 km2 Kanados Arktinio salyno teritorijos, iš jų 77 600 km2 – Ellesmere’o saloje (ledo dangos storis iki 2000 m). Pakrantės ir Uoliniuose kalnuose yra kalnų ledynų.
Kanados arktinis kraštovaizdis
Dirvožemiai
Kanados šiaurėje (salose ir žemyninėje dalyje) vyrauja akmeningi poliarinių dykumų pradžiažemiai ir kalkžemiai. Tundroje iš akmeningų ir smėlingų ledyninių nuogulų bei sudūlėjusių kristalinio pamato uolienų susidarė ledžemiai; jie t. p. vyrauja Hudsono žemumoje ir teritorijoje tarp Didžiojo Lokių ir Didžiojo Vergų ežero. Plačioje spygliuočių miškų zonoje (nuo Kanados rytinės pakrantės iki Athabascos ežero) susidarė rūgščių jauražemių, šlynžemių ir durpžemių kompleksas. Kanados vakaruose (Jukono teritorijos slėniuose, Britų Kolumbijos provincijos plokščiakalniuose) susidarė rudžemiai (jų molingos atmainos dengia Otavos apylinkes). Britų Kolumbijos, Albertos, Saskatchewano ir Manitobos provincijų viduriu tęsiasi išplautžemių juosta, į pietus nuo jos – juodžemių juosta. Saskatchewano provincijos pietuose yra kaštonžemių.
apie 40 % Kanados teritorijos užima miškai
Augalija
Lygumų šiaurėje arktinė tundra su reta samanų, kerpių, žolių augalija, t. p. auga gluosnių gulstinės rūšys, beržai keružiai, poliariniai karklai. Į pietus nuo arktinės tundros (Kanados Arktinio salyno pietuose ir žemyno pakrantėje) – tundra. Toliau į pietus – miškatundrė ir taiga. Taigoje auga baltosios ir juodosios eglės, popieržieviai beržai, amerikiniai maumedžiai, Bankso pušys, balzaminiai kėniai. Centriniuose rajonų pietuose – miškastepės ir stepės (prerijos). Pačiuose pietryčiuose, į pietus nuo taigos, yra spygliuočių ir plačialapių miškų zona.
Kordiljerose – vertikalusis augalijos zoniškumas. Kordiljerų šiaurinės dalies slėniuose – kalnų taiga, kalnų šlaituose – kalnų taigos retmiškiai, kalnų tundra. Pietuose, kalnų vidinių rajonų slėniuose, – kalnų stepės, aukščiau – kalnų miškastepės, kalnų spygliuočių miškai, subalpiniai spygliuočių miškai ir alpinės pievos. Kordiljerų šlaituose prie Ramiojo vandenyno auga didžiosios pocūgės, sitkinės eglės, didieji kėniai. Iš viso miškai užima 40,2 % Kanados teritorijos.
baltieji lokiai
migruojantys paukščiai
meškėnai
Gyvūnija
Šiaurėje veisiasi baltieji lokiai, ruoniai, vėpliai, nykštukiniai tikrieji banginiai, narvalai, tundroje – šiauriniai elniai, avijaučiai, poliarinės lapės, baltieji kiškiai, lemingai. Taigos gyvūnai: briedžiai, vapičiai, bizonai, rudieji lokiai, kanadinės lūšys, vilkai, rudosios lapės, kanadiniai bebrai. Mišriuosiuose miškuose veisiasi elniai, meškėnai, pilkosios voverės, pietiniuose nemiškinguose rajonuose – šakotaragės antilopės, kojotai. Būdingiausi Kordiljerų gyvūnai: snieginiai ir kalnų avinai, švilpikai, baribalai, pumos. Didžiosiose Lygumose veisiasi goferinių šeimos žinduoliai.
Kanadoje yra 19 šikšnosparnių rūšių (mažieji rudieji pelėausiai, trumpakojai pelėausiai ir kiti).
Kanados šiaurinei daliai būdingi paukščiai – poliarinės žuvėdros, baltieji tetervinai, baltosios pelėdos, snieginės žąsys. Kanadoje dar peri amerikiniai kalakutai, lediniai narai, rausiančiosios pelėdos, įvairios žąsų rūšys, kanadinės gervės ir kiti paukščiai. Gausu migruojančių paukščių. Jūrų svarbiausios verslinės žuvys: juodadėmės, Atlanto, ledjūrio menkės, plekšnės, jūrinės vėgėlės, jūrinės lydekos, Atlanto ir juodieji otai, jūriniai ešeriai, atlantinės lašišos.
Vidaus vandenų svarbiausios verslinės žuvys: arktinės palijos, Šiaurės Amerikos ežerų ir vaivorykštiniai upėtakiai, kanadiniai sterkai, amerikiniai upiniai unguriai; dar veisiasi krabai, krevetės, amerikinės austrės, jūrų ežiai.
Dinozaurų parkas (kreidos periodo nuosėdos su dinozaurų fosilijomis prie Red Deero upės)
grizlis (Banffo nacionalinis parkas)
La Mauricie nacionalinis parkas (Wapizagonkės ežeras, Kvebeko provincija)
Aplinkos apsauga
Saugoma apie 9 % Kanados teritorijos.
8 pasaulio paveldo vertybės: Kanados Uolinių kalnų parkai, Dinozaurų parkas; Gros Morne’o nacionalinis parkas, Miguashos nacionalinis parkas, Nahanni nacionalinis parkas, Wood Buffalo nacionalinis parkas; Watertono ledyno tarptautinės taikos parkas; Kluane’o nacionalinio parko ir rezervato, Vrangelio‑Šventojo Elijo nacionalinio parko ir rezervato, Ledynų įlankos nacionalinio parko ir rezervato, Tatshenshini‑Alseko provincinio parko kompleksas (dalis jo priklauso Jungtinėms Amerikos Valstijoms).
43 nacionaliniai parkai užima 224 466 km2. Didžiausias yra Wood Buffalo nacionalinis parkas (saugomi bizonai), seniausias – Banffo nacionalinis parkas (įkurtas 1885). Dinozaurų provincijos parke saugomos paleontologinės radimvietės, Miguashos apsaugos parke – žuvų fosilijos.
Kitos saugomos teritorijos yra nacionalinės laukinės gamtos teritorijos (pvz., Alakseno – Fraserio upės estuarijoje, Pointe de l’Esto – Šventojo Lauryno įlankoje), migruojančių paukščių rezervatai (didžiausias – Karalienės Matildos įlankos, kuriame saugoma įvairios žąsų rūšys ir kiti paukščiai), jūrų laukinės gamtos teritorijos (saugoma jūrų ir pakrančių gyvūnija, augalija ir ekosistemos, pvz., Scotto salos Britų Kolumbijos provincijoje – saugoma daugiau kaip 2 mln. čia perinčių paukščių).
18 UNESCO pripažintų biosferos rezervatų.
37 Ramsaro konvencijos (įsigaliojo 1981) saugomos vietovės (plotas 130 867 km2).
2271
Kanados konstitucinė santvarka