Kanãdos istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Pirmieji dabartinės Kanados gyventojai (atsikėlė iš Azijos maždaug prieš 35–20 tūkst. metų) buvo eskimai ir algonkinų bei atapaskų genčių indėnai. Iki atvykstant europiečiams jie gyveno gentimis ir daugiausia vertėsi medžiokle, žvejyba, maisto rinkimu (kai kurie, pvz., irokėzai – ir žemdirbyste). 11–14 a. iki Kanados pakrančių atklysdavo vikingai iš Grenlandijos. 1497 iki dabartinio Niufaundlando pakrančių atplaukė Anglijos laivyne tarnaujantis italas G. Caboto. Italas Giovanni da Verrazzano (tarnavo Prancūzijos laivyne) 1524 sudarė pirmuosius pakrantės žemėlapius. Prancūzas J. Cartier 1534, 1535–36 ir 1541–42 tyrė Šv. Lauryno įlankos ir Šv. Lauryno upės pakrantes.
indėnų totemai (Thunderbird Park Viktorijoje, Britų Kolumbija)
atkurta vikingų kolonija (LʼAnse aux Meadows nacionalinė archeologijos vietovė Niufaundlande)
Kolonijinis laikotarpis
atkurta Port-Royalio kolonija (Port Royalio nacionalinė istorijos vietovė, Naujoji Škotija)
Kanados teritoriją pradėta kolonizuoti po 1603 S. de Champlaino ekspedicijos: 1605 prancūzai įkūrė Port-Royalio koloniją Akadijoje, 1608 Fort-Québecą prie Šv. Lauryno upės; jis tapo Naujosios Prancūzijos (prancūzų kolonijos Šiaurės Amerikoje) centru. 1627–63 kolonija buvo pavaldi Prancūzijos Šimto dalininkų bendrovei (įkurta 1627), nuo 1663 – tiesiogiai karaliui. Įvesta senjorinė žemės nuosavybė, didelę įtaką (ir daug žemės) turėjo Katalikų Bažnyčia. Koloniją (1666 Naujojoje Prancūzijoje gyveno 3215 kolonistų) valdantys gubernatoriai bei intendantai skatino kailių (ūkio pagrindas) prekybą, žemdirbystės plėtotę, misionierių veiklą. Huronų ir algonkinų padedami (su irokėzais kariauta iki 1701) prancūzai tyrė Didžiųjų ežerų ir Misisipės pakrantes (ten įkurta Luizianos kolonija).
Québeco gyvenvietė (apie 1608, S. de Champlaino piešinys)
Dėl vyravimo Šiaurės Amerikoje Prancūzija nuo pat pradžių varžėsi su Didžiąja Britanija. Dar 1583 Niufaundlandas buvo paskelbtas Anglijos valda, 1623 anglai Akadijoje įkūrė Naujosios Škotijos koloniją, 17 a. antroje pusėje šiaurines teritorijas ėmė valdyti Hudsono įlankos bendrovė (įkurta 1670). Prancūzų ir anglų susidūrimai, veikiami karų Europoje, virsdavo ilgametėmis kovomis, į kurias abi pusės įtraukdavo ir indėnus. Pagal 1713 Utrechto taikos sutartį (baigė 1700–13 Ispanijos įpėdinystės karą, jo veiksmai Amerikoje vadinti Karalienės Onos karu), Prancūzija pripažino Didžiajai Britanijai Hudsono įlankos teritoriją, savo buvusias valdas Niufaundlande, Akadiją (nuo tada vadinta Naująja Škotija, 1791 padalyta į Naująją Škotiją, New Brunswicką ir Princo Edvardo salą).
Pagal 1763 Paryžiaus taikos sutartį (baigė 1756–63 Septynerių metų karą), Didžiajai Britanijai atiteko visa Naujoji Prancūzija – paskutinė Prancūzijos valda Kanadoje. Kai keliolikos indėnų genčių konfederacija, vadovaujama Pontiaco, 1763 užėmė daugumą Didžiųjų ežerų pakrantėse esančių fortų ir kelis mėnesius laikė apgulusi Detroitą, buvo sukurta vadinamoji Indėnų teritorija (šiauriau Didžiųjų ežerų ir Ohajo upės slėnyje). Pagal 1774 Kvebeko aktą Naujosios Prancūzijos (pavadinta Kvebeku) neskubėta asimiliuoti: paskelbta religinė tolerancija, prancūzų kalba – antrąja oficialia kalba; palikta senjorinė žemės nuosavybė, liko galioti Prancūzijos civilinė teisė (baudžiamoji – Didžiosios Britanijos), dauguma Katalikų Bažnyčios privilegijų. Kvebeką valdė gubernatorius ir Įstatymų leidžiamoji taryba.
Per 1775–83 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) nepriklausomybės karą amerikiečių kariuomenė, 1775 įsiveržusi į Kanadą, užėmė Montréalį (užimti Kvebeko jai nepavyko). 1783 Paryžiaus taika nustatė JAV ir Didžiosios Britanijos kolonijų sieną per Didžiųjų ežerų vidurį. Po karo apie 30 000 vadinamųjų lojalistų – Didžiajai Britanijai ištikimų amerikiečių – apsigyveno Naujojoje Škotijoje, apie 7000 – Kvebeke. Konstituciniu aktu 1791 Kvebekas padalytas į Žemutinę Kanadą (dabar Kvebekas; čia vyravo prancūzakalbiai, palikta senjorinė žemėvalda, liko galioti prancūzų civilinė teisė, Katalikų Bažnyčios privilegijos) ir Aukštutinę Kanadą (dabar Ontarijas; vyravo anglakalbiai, įvesta asmeninė žemės nuosavybė, Didžiosios Britanijos įstatymai, sustiprinta Anglikonų Bažnyčios padėtis). Abi jas valdė gubernatoriai, kurie skyrė vykdomąsias tarybas, bei dvejų rūmų parlamentai (žemieji rūmai buvo renkami, bet rinkimų teisę ribojo turto cenzas); įsteigta Britų Šiaurės Amerikos generalgubernatoriaus pareigybė.
Per 1812–14 Didžiosios Britanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų karą Kanados aneksija buvo vienas JAV tikslų, jų kariuomenės 3 sausumos puolimai buvo nesėkmingi. 1814 Gento taika atkūrė ikikarinę padėtį. 1818 Didžiosios Britanijos ir JAV konvencija nustatė Kanados ir JAV sieną į vakarus nuo Didžiųjų ežerų (pagal 49 lygiagretę), numatė 10 m. bendrai valdyti Oregoną. Nuo 19 a. pirmos pusės sparčiau plėtojosi Kanados ūkis (naudingųjų iškasenų gavyba, žaliavų prekyba, žuvininkystė, medienos gamyba ir kita), nutiesta daug kelių, iškasta kanalų (Lachine’o, 1825, Cornwallio, 1829, Rideau, 1832), plėtėsi miestai (Montréalis, Kvebekas, Halifaxas, Torontas ir kiti). Vyko imigrantai iš Britų salų (ypač Airijos); gyventojų padaugėjo nuo 300 000 (1790) iki 2,5 mln. (1851), prancūzų kilmės kanadiečiai tapo mažuma. Dėl nepasitenkinimo nedidele valdančiąja oligarchija ir demokratinių reformų poreikio 1837 kilo Aukštutinės ir Žemutinės Kanados sukilimas. Jį numalšinus 1841 Aukštutinė ir Žemutinė Kanados buvo suvienytos į vieną Kanados provinciją; 1848 čia sudaryta pirmoji vyriausybė, pavaldi vietos parlamentui. Tokia pat savivalda buvo įvesta Naujojoje Škotijoje (1848), Princo Edvardo saloje (1851), New Brunswicke (1854) ir Niufaundlande (1855).
1842 Didžiosios Britanijos ir JAV konvencija nustatė Kanados ir JAV pietvakarių sieną. 1846 buvo pasidalytas Oregonas (britų dalyje sukurtos 2 kolonijos: 1849 Vancouveris, 1858 Britų Kolumbija; 1866 sujungtos). 1854 Kanadoje panaikinta senjorinė žemėvalda. Didžiajai Britanijai panaikinus Kanados grūdų prekybos privilegijas (laisvosios rinkos politika) ji ėmė daugiau prekiauti su JAV (1854 pasirašyta Kanadai palanki prekybos sutartis). Politiniai ir ekonominiai pokyčiai sustiprino Kanados provincijų poreikį susivienyti. To siekė ir pagrindinės partijos: Konservatorių (įkurta 1854, 1942–2003 Pažangioji konservatorių partija) ir Liberalų (įkurta 1867). 1864 provincijų konferencijoje Charlottetowne ir Kvebeko susitarimu sukurta 4 kolonijų federacija.
Kvebeko konferencija, 1864 (apie 1917, M. O. Hammondo piešinys pagal R. Harriso paveikslą)
Dominijos laikotarpis
1867 07 01 Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė Britų Šiaurės Amerikos aktą (Kanados konstitucija iki 1982, liepos 1 – Kanados nacionalinė šventė), kuriuo buvo sukurta federacija – Kanados dominija. Be Kanados, padalytos į Kvebeką (paskelbtas dvikalbe provincija) ir Ontariją, dominijai priklausė Naujoji Škotija ir New Brunswickas. J. A. MacDonaldo vadovaujama konservatorių vyriausybė (1867–73 ir 1878–91) toliau vienijo britų kolonijas Šiaurės Amerikoje. 1869 Kanada iš Hudsono įlankos bendrovės nupirko Ruperto žemę (teritoriją prie Hudsono įlankos), kuri 1870 įėjo į dominiją kaip Šiaurės Vakarų teritorijos (1870 nuo jų atsiskyrė Manitoba, 1905 – Alberta ir Saskatchewanas). Nuo 1871 federacijai priklausė Britų Kolumbija, 1873 – Princo Edvardo sala. 1880 Didžioji Britanija perdavė Kanadai Arktinį salyną. 1885 per Kanadą nutiesus Kanados Ramiojo vandenyno geležinkelio magistralę, susidarė palankios sąlygos kolonizuoti vidurio ir vakarų rajonus, plėtoti jų ūkį. Kanados vyriausybė skatino imigraciją: 1896–1914 į Kanadą atvyko apie 2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1,6 mln. iš Europos (daugiausia iš Didžiosios Britanijos), apie 800 000 – iš JAV. 1896 prie Klondaiko ir Jukono upių radus aukso, 1898 sudaryta Jukono teritorija, bet kilo ginčas su JAV dėl sienos Aliaskoje (1903 išspręstas ne Kanados naudai).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje, ypač valdant W. Laurier liberalų vyriausybei (1896–1911), Kanados ekonominė plėtra (pramonė, žaliavų eksploatacija, žemės ūkis) paspartėjo. Išryškėjo principiniai svarbiausių partijų pozicijų skirtumai: liberalai siekė apriboti Didžiosios Britanijos kišimąsi į Kanados reikalus, konservatoriai (1911–20 R. L. Bordeno vyriausybė) buvo glaudesnių ryšių su metropolija šalininkai. 1899 Kanados kariuomenė dalyvavo Būrų kare. Per Pirmąjį pasaulinį karą Kanada palaikė Didžiąją Britaniją, apie 625 000 Kanados karių kovėsi Europoje (žuvo apie 60 000), jos atstovų buvo Imperijos karo kabinete. 1917 įvesta karinė prievolė sukėlė įtampą tarp anglų ir prancūzų kilmės kanadiečių (neramumai Montréalyje, Kvebeke). Dėl karinės konjunktūros Kanada praturtėjo, jos ūkis (ypač pramonė) sustiprėjo. Po karo 1919–20 Paryžiaus taikos konferencijoje Kanada savarankiškai pasirašė taikos sutartis, buvo atstovaujama Tautų Sąjungoje.
Kanados ministras pirmininkas W. L. M. Kingas (viduryje) ir JAV valstybės sekretorius C. Hullas (kairėje) pasirašo abiejų šalių prekybos sutartį (1935); dešinėje – JAV prezidentas F. D. Rooseveltas
Nepriklausomybės laikai
1926 Imperijos konferencijos nutarimu (sulygino metropolijos ir dominijų teises), patvirtintu 1931 Westminsterio statutu, Kanada tapo suverenia valstybe, Tautų Sandraugos nare. Nuo 3 dešimtmečio Kanados politiniame gyvenime vyravo liberalai (1921–26, 1926–30 ir 1935–48 ministras pirmininkas W. L. M. Kingas; 1926 06–09 valdė Arthuro Meigheno, 1930–35 – R. B. Bennetto konservatorių vyriausybės). Sėkmingą ekonominę plėtrą 3 dešimtmečio pabaigoje nutraukė pasaulinė ekonominė krizė, kuri pirmiausia paveikė Kanados žemės ūkį ir truko beveik iki 4 dešimtmečio pabaigos (ją įveikti padėjo 1932 su Didžiąja Britanija sudaryta sutartis dėl preferencinių muitų; JAV Naujojo kurso pavyzdžiu R. B. Bennetto parengta programa nebuvo įgyvendinta). Iškilo naujos partijos, tarp jų – Socialinio pasitikėjimo partija (įkurta 1935), Nacionalinė sąjunga (įkurta 1935; 1936–56 valdė Kvebeką). Nuo 1939 09 10 Kanada Sąjungininkų pusėje dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Jos ginkluotosios pajėgos kovėsi daugiausia Europoje ir Atlanto vandenyne (per karą žuvo apie 42 000 kanadiečių).
Kanada tiekė Sąjungininkams maistą, žaliavas, ginklus. Pramonės produkcijos apimtis per karą padidėjo 2,5 karto. Sustiprėjo politiniai, ekonominiai ir kariniai ryšiai su JAV (1940 tarpusavio gynybos sutartis), bendradarbiavimas tęsėsi ir po karo. 1947 sureguliuotas karo metais Kanados teritorijoje įkurtų JAV karinių bazių statusas. 1949 Kanada dalyvavo kuriant NATO. 1958 su JAV pasirašė Šiaurės Amerikos oro erdvės gynybos susitarimą (NORAD). Kanados karinės pajėgos dalyvavo Korėjos kare (1950–53), įvairiose taikos palaikymo misijose. JAV buvo ir svarbiausias Kanados ūkio partneris. Kanada dalyvavo įgyvendinant Marshallo planą. Didėjo JAV investicijos į svarbiausias Kanados ūkio šakas, stiprėjo abiejų šalių prekybos ryšiai. 1949 Kanados provincija tapo Niufaundlandas – paskutinė Didžiosios Britanijos valda Šiaurės Amerikoje. 5–6 dešimtmetyje į Kanadą atvyko apie 1,2 mln. imigrantų, daugiausia iš Vidurio ir Rytų Europos, 1967 liberalizavus imigracijos įstatymą padaugėjo atvykėlių iš Azijos (pagal 1996 surašymą 42 % Kanados gyventojų yra ne anglų ir ne prancūzų kilmės).
Po karo vidaus politikoje vyravo liberalai (ministrai pirmininkai L. S. Saint-Laurent’as 1948–57, L. B. Pearsonas 1963–68, P. E. Trudeau 1968–79 ir 1980–84); konservatoriai, kurių įtaka silpnėjant ryšiams su Didžiąja Britanija menko, valdė 1957–63 (ministras pirmininkas J. G. Diefenbakeris), 1979–80 (Joe Clarkas) ir 1984–93 (B. Mulroney). Sparčiai plėtodamasi Kanada tapo industrine stipraus žemės ūkio šalimi, kurioje labai rūpinamasi gyventojų gerove (nuo 7 dešimtmečio įvykdyta daug socialinių reformų). Stiprėjo kanadiečių tautinė savimonė, stiprintas Kanados suverenitetas (1949 pilietybės įstatymas, 1965 patvirtinta nacionalinė vėliava, vengta vartoti dominijos terminą). Nuo 8 dešimtmečio pradžios stengtasi sumažinti Kanados ūkio priklausomybę nuo užsienio kapitalo (vadinamoji ūkio kanadizacijos programa). Nuo 1976 Kanada yra tarp 7 turtingiausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių (Didysis septynetas).
Pasikeitė požiūris į vietinius gyventojus – indėnus ir eskimus: jiems suteiktos pilietinės teisės (1960 rinkimų teisė visiems indėnams), skirta dotacijų, plėtojama savivalda; 1999 nuo Šiaurės Vakarų teritorijų atskirta savivaldi eskimų Nunavuto teritorija. Viena svarbiausių Kanados vidaus politikos problemų – Kvebeko separatistiniai siekiai. Dėl Kvebeko išvadavimo fronto teroristinės kampanijos (pagrobtas ir nužudytas Kvebeko darbo ministras Pierreʼas Laporte’as) 1970 čia trumpam buvo įvesta ypatingoji padėtis. 1976–85 ir 1994–98 provinciją valdžiusi Kvebeko partija (įkurta 1968 René Lévesque’o) siekė jos politinio suverenumo išlaikant ekonominius ryšius su Kanada; priimta įstatymų, stiprinančių Kvebeko prancūziškumą (pakeisti angliški vietovardžiai, įstaigose vartojama prancūzų kalba ir kita), bet per 1980 ir 1995 referendumus provincijos gyventojų dauguma suverenumui nepritarė. 9 dešimtmetyje Kanada pasirašė daug ekonominių susitarimų su JAV, tarp jų – 1989 Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartį (NAFTA, 1992 prisidėjo Meksika). 1982 Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II pasirašė Konstitucinį aktą, kuriuo Kanados parlamentui perduoti konstituciniai įgaliojimai. 1993–2006 vėl valdė liberalai (1993–2003 ministras pirmininkas J. J. J. Chrétienas, 2003–06 – Paulas Martinas). 2005 Kanadoje įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos.
ministras pirmininkas J. Trudeau
Per 2006 parlamento rinkimų sudaryta konservatorių vadovaujama mažumos vyriausybė (2006–15 ministras pirmininkas Stephenas Harperis). Po 2011 rinkimų konservatoriai jau turėjo daugumą parlamento vietų, o svarbiausia opozicine partija tapo Naujoji demokratų partija (įkurta 1961). 2015 parlamento rinkimus laimėję liberalai (188 vietos iš 338) sudarė naujojo partijos lyderio (nuo 2013) J. Trudeau vadovaujamą vyriausybę. Kitaip nei ankstesnė konservatorių vyriausybė, kuri labai sumažino imigracijos kvotas ir sugriežtino jos sąlygas, J. Trudeau vyriausybė vykdo imigrantams palankią politiką (2017 paskelbta, kad per trejus artimiausius metus Kanada priims jų apie 1 milijoną). 2011 Kanados ginkluotosios pajėgos dalyvavo Libijos pilietiniame kare, 21 a. 2 dešimtmečio viduryje – kovose su Islamo valstybe. 2019 parlamento rinkimus vėl laimėjo J. Trudeau vadovaujami liberalai; praradę 20 mandatų ir parlamentinę daugumą jie sudarė mažumos vyriausybę. 2021 09 pirmalaikius parlamento rinkimus mažu skirtumu laimėję liberalai sudarė antrą mažumos vyriausybę (ministras pirmininkas J. Trudeau).
Kanada yra Jungtinių Tautų narė nuo 1945.
L: G. Lanctôt Histoire du Canada 3 vol. Montréal 1960–63; A. Finkel, M. Conrad History of Canadian Peoples 2 vol. Toronto 1998; R. D. Francis, R. Jones, D. B. Smith Origins: Canadian History to Confederation Toronto 2000, Destinities: Canadian History Since Confederation Toronto 2000; D. Hayes Canada: An Illustrated History Vancouver 2004; Oxford Companion to Canadian History Oxford 2004.
Kanados konstitucinė santvarka