Kanãrų sãlos (Islas Canarias), Canarias, salynas Atlanto vandenyne, apie 100 km nuo Afrikos šiaurės vakarinių krantų; Ispanijos autonominė sritis. Bendras plotas 7447 km2. Apie 2,18 mln gyventojų (2020). Administracinis centras ir didžiausias miestas Santa Cruz de Tenerife. Kiti didžiausi miestai: Las Palmas de Gran Canaria, Arrecife, La Orotava, Santa Cruz de la Palma. Kanarų salos suskirstytos į Las Palmaso ir Santa Cruz de Tenerifės provincijas.
Kanarų salyną sudaro 7 didelės salos ir 6 mažos, negyvenamos. Salos vulkaninės kilmės; susidarė Afrikos litosferos plokštei slenkant virš Kanarų karštojo taško. Daug užgesusių ugnikalnių, yra veikiančių: Tenerifės saloje (Teidės ugnikalnis, 3718 m; aukščiausias salose), Palmoje (Cumbre Vieja), Lanzarotėje, Gomeroje. Veikiantys ugnikalniai priklauso nacionaliniams parkams: Teidės, Caldera de Taburientės. Salose daug lavoje susidariusių urvų; didžiausi – Vėjų urvynas (Tenerifėje) ir Cueva de Don Justo (Hierro saloje). Kai kurie urvai lankomi turistų (Cueva de los Verdes, Lanzarotėje). Jūrinis subtropinis klimatas (švelni žiema, šilta vasara). Kritulių 300–500 mm per metus. Ugnikalnių šlaituose auga visžaliai krūmai, yra miškų. Daug endeminių augalų (pvz., dracenos). Saugomų teritorijų bendras plotas apie 2600 km2. Nacionaliniai parkai: Lanzarotės (saugomi ugnikalniai), Garajonay (Gomeros saloje; pasaulio paveldo vertybė nuo 1986; saugomas kanarinių lauramedžių miškas).
Tenerifės salos pietrytinė pakrantė (Las Teresitas paplūdimys, už jo – San Andréso gyvenvietė)
1
Ūkis
Auginama citrinmedžiai, bananai, vynmedžiai, cukranendrės, daržovės. Veisiamos avys, ožkos, galvijai. Žvejyba. Maisto pramonė. Naftos perdirbimas. Tarptautinis turizmas. Kurortai. Paplūdimiai. Gran Canarijoje, Tenerifėje, Lanzarotėje, Fuerteventuroje – tarptautiniai oro uostai (Tenerifėje – 2), keleivių ir prekybos jūrų uostai.
Istorija
Seniausi gyventojai – gvančiai. Manoma, salose lankydavosi finikiečiai, romėnai jas vadino Laimingosiomis. Dabartinis Kanarų salų pavadinimas kilęs nuo daugybės ten gyvenusių laukinių šunų (lot. canis – šuo). 10 a. pabaigoje Gran Canarijos saloje įsikūrė arabų pirkliai.
Nuo 14 a. pradžios salose lankydavosi europiečiai jūrininkai. 1402 J. de Béthencourt’as ir G. de la Salle’is iš Normandijos užvaldė Lanzarotę, pripažino Kastilijos karaliaus siuzerenitetą ir pradėjo užkariauti ir kolonizuoti kitas salas (užėmė Hierro ir Fuerteventurą). 1420–79 Gomerą valdė portugalai; ginčas su Portugalija dėl salų 1479 baigtas Alcáçovaso sutartimi Kastilijos naudai. 1478–96 nukariautas visas salynas; Kanarų salos tapo transatlantinės laivininkystės ir prekybos tarpiniu punktu. 16–18 a. salas dažnai puldinėjo anglai, olandai.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje vyko didelė salų gyventojų emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio sparti turizmo plėtra (salas kasmet aplanko apie 10 mln. žmonių). 20 a. antroje pusėje kūrėsi autonomijos reikalaujančios politinės organizacijos. 1978 Kanarų salos gavo laikiną autonomiją, 1982 tapo autonomine sritimi.
-Kanarai