kancerogènai (lot. cancer – vėžys + genos – kilmė), kancerogèninės mẽdžiagos, cheminiai junginiai, skatinantys navikų susidarymą organizme. Tai policikliniai arenai (benzpirenas, benzantracenas), nitrozojunginiai (nitrozoaminai, nitrozoamidai), aromatiniai aminai (naftilaminas, benzidinas), aminoazojunginiai (azodažiklis ortoaminoazotoluenas, dimetilaminoazobenzenas), mikotoksinai (aflatoksinai – pelėsio Aspergillus flavus produktai), karbamatai (uretanas), alkilinantys junginiai, naudojami vėžio chemoterapijoje (ciklofosfamidas, chlorambucilis), pramonėje naudojamos chem. medžiagos (vinilo chloridas, asbestas, arsenas). Kancerogenai yra pramonės įmonių, vidaus degimo variklių išmetamosiose dujose, tabako dūmuose, kai kuriuose pramonės gaminiuose (dažuose, dervose). Visi kancerogenų pagal veikimą skirstomi į dvi grupes: tiesiogiai veikiantys kancerogenai, kuriems organizme nereikia cheminės transformacijos, kad pasireikštų jų kancerogeninis poveikis (alkilinantys junginiai), ir netiesiogiai veikiantys junginiai, arba prokancerogenai, kuriuos metabolizuoja ląstelės fermentinės sistemos ir tik tuomet jie virsta galutiniais kancerogenais (daugelis kancerogenai). Galutiniai kancerogenai yra reaktyvūs elektrofilai (turi atomų su elektronų trūkumu), kurie reaguoja su nukleofilinėmis (turinčiomis daug elektronų) ląstelės sritimis – deoksiribonukleorūgštimis (DNR), ribonukleorūgštimis (RNR) ir baltymais, todėl daugelis kancerogenų sukelia genų mutacijas; jų mutageniškumas yra nustatomas atliekant Eimso testą. Kancerogenai būna vietinio veikimo (pvz., policikliniai arenai, patekę ant odos, sukelia epiteliomas, suleisti po oda – sarkomas), organotropinės (sukelia vėžį tam tikruose organuose, pvz., aminoazojunginiai, kuriuo nors būdu patekę į organizmą sukelia kepenų vėžį, karbamatai – plaučių vėžį). Kancerogenų žalingo poveikio galima išvengti saugant orą, vandenį, dirvožemį nuo užteršimo pramonės atliekomis, laikantis profesinės ir asmens higienos.
1334