kancerogenèzė, vėžio atsiradimo procesas. Apima vyksmą nuo specifinių ląstelės pokyčių atsiradimo iki naviko susidarymo. Kancerogenezę skatina įvairūs vidaus ir išorės veiksniai: cheminiai junginiai (kancerogenai), jonizuojančioji spinduliuotė, virusai, genų pokyčiai. Mokslo raidoje susiformavo įvairios kancerogenezės teorijos, nes nėra nustatyta vienos naviką sukeliančios priežasties ir mechanizmo. R. Virchowo vadinamoji dirginimo teorija teigė, kad vėžys atsiranda dėl ilgalaikio ląstelių dirginimo, J. F. Cohnheimo teorija – kad navikai atsiranda iš embrioninių ląstelių. Cheminės kancerogenezės teorija paremta faktais, kad kai kurios cheminės medžiagos gali sukelti vėžį. Pagal virusogenetinę teoriją, vėžį sukelia kai kurie virusai, pagal mutagenezės teoriją, vėžinių ląstelių atsiranda dėl somatinių ląstelių mutacijų. Imuniteto disbalanso teorija teigia, kad piktybinis navikas atsiranda dėl imuniteto pokyčių, laisvųjų radikalų teorija – ląstelės supiktybėja dėl laisvųjų radikalų pertekliaus ir susilpnėjus antioksidacinei sistemai. 20 a. pabaigoje mokslininkai įrodė, kad kancerogenezė vyksta dėl neletalių genetinių pokyčių (mutacijų). Tokios mutacijos gali vykti veikiant aplinkos veiksniams – cheminėms medžiagoms, jonizuojančiajai spinduliuotei ar virusams arba gali būti paveldimos. Pagrindiniai genetiniai pokyčiai įvyksta 4 klasių normaliuose reguliaciniuose genuose – ląstelės dauginimąsi skatinančiuose protoonkogenuose, dauginimąsi slopinančiuose navikų supresijos genuose (antionkogenuose), genuose, kurie reguliuoja programuotą ląstelės žūtį (apoptozę) ir DNR pažaidų reparacijos genuose. Kancerogenezė yra daugiaetapis procesas tiek fenotipiniame, tiek genetiniame lygmenyje. Piktybiniai navikai pasižymi keletu fenotipinių savybių – greitu augimu, vietine invazija, gebėjimu metastazuoti. Šios savybės atsiranda navikui progresuojant (kaupiantis genetiniams pokyčiams dėl DNR pažaidų reparacijos mechanizmų defektų).
1334