kančià, filosofijoje – praradimas, netektis, trūkumas, neigiamų emocijų (nesėkmės, baimės, skausmo, gėdos ir kita) sukelta subjektyvi būsena. Kančios prasmės analizė dažniausiai suteikia kančiai teigiamą pobūdį tuo ją paneigdama. Įvairiose religijose pabrėžiama kančios moralinė reikšmė. Budizmo 4 tauriosios tiesos eksplikuoja kančios sąvoką ir pateikia jos įveikimo būdus. Kančios šaltiniu laikomi troškimai, o jų atsisakymas yra nirvanos pasiekimo sąlyga. Krikščionybėje kančia traktuojama kaip Dievo bausmė, netobulo pasaulio savybė. Suvokta kaip kryžiaus nešimas ir sekimas paskui Nukryžiuotąjį kančia sutaurina krikščionio egzistenciją. Dievo visagalybės ir gerumo akivaizdoje žmogaus kančią siekiama pateisinti teoriniais argumentais (teodicėja). Filosofijoje poaristotelinė antikos etika neigė kančios realumą, ją laikė neprotingu nusistatymu. A. Schopenhaueris kančios priežastimi laikė žmogaus prigimtyje slypinčią metafizinę valią gyventi. Kentėjimas gali būti įveikiamas neigiant šią valią (asketizmas, kvietizmas, misticizmas). M. Scheleriui kančia yra išgyvenimas aukojimo to, kas mažiau vertinga, tam, kas daugiau vertinga. K. Jaspersas kančią traktavo kaip vieną ribinių situacijų – jos akivaizdoje žmogus neturėtų rezignuoti, o pakilti iki asmeninės prasmės paieškų. A. Camus teigė, kad iš žmogaus geismo ir pasaulio neprotingo tylėjimo priešpriešos kyla absurdo situacija; joje žmogui telieka prisiimti kančias pasaulyje be prasmės ir Dievo. E. Lévinas kančios esme laikė tai, kad ji įtraukia žmogų į dabarties esamybę; tai būties budrumas, neleidžiantis atsitraukti, pasislėpti, išnykti. J. Girnius kančią siejo su žmogaus tobulėjimu, gebėjimu nepalūžti.
1386
kentėjimas