káncleris (vok. Kanzler), 15–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinės valdžios pareigūnas.
Manoma, pareigybė kilo iš didžiojo kunigaikščio dvaro pareigūnų. Pirmosios žinios apie kanclerį yra iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų, iš pradžių atsitiktinės. Pareigybė iš esmės susiklostė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (valdė 1440–92) laikais. Nuo 1458 ar 1459 kancleris kartu buvo ir Vilniaus vaivada, 1579–87 ir Vilniaus kaštelionas (pilininkas), vėliau pareigų dvigubinimo atsisakyta.
Kancleris vadovavo Didžiojo kunigaikščio raštinei, jo žinioje buvo įrašų knygos ir archyvas, arba Lietuvos Metrika, valstybės didysis antspaudas, valstybinės reikšmės raštai. Be kanclerio antspaudo negaliojo skyrimo į valstybines pareigas, seniūnijų valdymo ir kiti vidaus reikalų, t. p. į užsienį siunčiami raštai. Po Liublino unijos Abiejų Tautų Respublikos seimuose valdovas nekalbėdavo, jo vardu kalbą sakydavo Lenkijos arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (priklausė nuo to, kurioje šalyje Seimas būdavo susirinkęs; nuo 1673 kas trečias vykdavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Gardine) kancleris. Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimai (konstitucijos) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigaliodavo irgi tik kanclerio antspauduotos. Iki Nuolatinės tarybos įkūrimo (1775) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris dažniausia tvarkė Abiejų Tautų Respublikos santykius su Rusija, atstovaudavo valdovui per derybas su jos pasiuntinybėmis tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek Lenkijoje.
ATR valdovas Zigmantas Vaza skiria A. S. Radvilą LDK kancleriu (1623 02 06; Vyriausiasis senųjų aktų archyvas Varšuvoje)
Iki Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo įkūrimo (1581) kancleris iš esmės vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukščiausiajam teismui – Didžiojo kunigaikščio teismui, vėliau pirmininkavo asesorių teismui. Kancleriui talkino pakancleris, padėjėjai raštininkai.
Iki Liublino unijos kanclerio pareigybė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje po didžiojo kunigaikščio buvo aukščiausia – valdovui dažniausiai gyvenant Lenkijoje jam atstovaujantis kancleris iš esmės vadovavo Ponų Tarybai ir visai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikai. Po Liublino unijos pagal Lenkijos pavyzdį kancleris oficialiai tapo antruoju (po didžiojo maršalkos, arba maršalo) pareigūnu, vėliau, kai padaugėjo algininkų (samdomų karių), padidėjo ir didžiojo etmono pareigybės reikšmė. Kancleris buvo Ponų Tarybos, vėliau Abiejų Tautų Respublikos Senato narys.
Iš viso 1429–1795 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo 23 kancleriai (įskaitomas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos 1444–52 kancleris Fedka Kozlovskis; lentelė), 7 jų – iš Radvilų giminės.
1
*1447 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiutinybėje pas popiežių Mikalojų V Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriu (cancellarius ducatus Lythwanie) vadinamas Vilniaus vyskupijos prepozitas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dvaro raštininkas Mikalojus iš Blažejovicų (Mikołaj z Błażejowic)
**kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos tvarkytojas 1542 minimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis iždininkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio dvaro maršalka ir valdovo raštininkas Jonas (Ivanas) Hornostajus
683
1412