Krapiva Kandrat (bltr. Кандрат Крапіва; Kandratas Krapivà), tikr. Atrachovič (bltr. Атрахoвіч) 1896 03 05Nizok (Minsko sr.) 1991 01 07Minskas, baltarusių rašytojas. Baltarusijos mokslų akademijos narys (1950). Filol. m. dr. (1953). Dalyvavo I pasauliniame ir SSRS–Suomijos kare. 1930 baigė Baltarusijos valstybinį universitetą, dirbo įvairių leidinių redakcijose, 1947–52 – Kalbos ir literatūros institute. 1952–56 Kalbotyros instituto direktorius. 1956–82 Baltarusijos mokslų akademijos viceprezidentas. Parašė satyrinių, humoristinių eilėraščių ir pasakėčių (rinkinys Pasakėčios / Bajki 1927), apsakymų (rinkiniai Žmonės – kaimynai / Ljudzi-susedzi 1928, Gyvi reiškiniai / Žyvyja prajavy 1930, Juokas ir pyktis / Smech i gneŭ 1946). Satyrinėse komedijose vaizdavo karjerizmą, konformizmą, biurokratizmą (Kas juokiasi paskutinis / Chto smjaecca apošnim 1939, lietuvių kalba pastatyta 1954), pokario kaimo problemas (Mielas žmogus / Mily čalavek 1945, Gieda vieversiai / Pjajuc′ žavaranki 1950, lietuvių kalba pastatyta 1952), išjuokė miesčioniškumą (Nemirtingumo vartai / Brama neŭmiručasci 1973). Kūrybai būdinga kandi ironija, grubokas liaudiškas humoras, sarkazmas. Parašė dramų (Žmonės ir velniai / Ljudzi i d′jably 1958), literatūros kritikos straipsnių, prisidėjo rengiant rusų–baltarusių kalbų žodynus.
176