kanelė
kãnelė (est. kannel), estų, ižorų, vodų muzikos instrumentas – gnaibomasis (gnaiboma pirštais arba plektru) chordofonas; kanklių atmaina. Tradicinės kanelės korpusas medinis, trapecijos formos, iškaltas kaltu, dažniausiai nudažytas juodai. Viršutinėje jos plokštėje yra koncentriškai išdėstytos skylutės, keturlapės, šešialapės žvaigždutės, kryžiaus, ovalo ar kitokio pavidalo išpjovos. Išilgai korpuso ištempta 5–12 stygų. Manoma, kanelė yra senos baltiškos kilmės. Naudota kaip ritualinis ir maginis instrumentas; pietryčių estų ir vodų kanelės magiška paskirtis išliko iki 20 a. vidurio. Pirmykščių tikėjimų simbolikos turi kanelės konstrukcija (karsto pavidalas, su magiška skaičių eile sutampantis stygų skaičius), ornamentika (soliariniai ir kiti kosmologiniai ženklai), vartosena (griežė tik pagyvenę ir seni vyrai, daugiausia savo namuose).
Kanele skambinamos liaudies dainos ir šokiai, vodai ja kartais pritardavo runoms ir stačiatikių bažnytinėms giesmėms. Tradicinis skambinimas iki 20 a. gyvavo vidurio Setu, ižorų ir vodų etnografinėse srityse, kitur išnyko 19 amžiuje. Nuo 19 amžiaus vidurio estų kanelė tobulinama (įtakos turėjo citros konstrukcija). Modifikuotosiomis kanelėmis pradėta skambinti instrumentiniuose ansambliuose (daugiausia europietiškos kilmės šokius). Estų modifikuotųjų kanelių (V. Maalos konstrukcija, 1953) korpusas suklijuotas, su 3 prisukamomis kojelėmis, turi 46 stygas. Nuo 1949 skambinti kanele mokoma Estijos vaikų ir aukštosiose muzikos mokyklose. Estų kompozitoriai G. Tanielis, A. Männikas, H. Otsa, A. Sõberis ir kiti sukūrė kūrinių kanelei. Žymesni atlikėjai: E. Roode, T. Kann.
kanelė (medis, metalas, restauruota 1972, meistras Elmaras Luhatsas)
L: R. Apanavičius ir kt. Senosios kanklės ir kankliavimas Vilnius 1994.
764