Jan Van Kessel Le Vieux (1626–1679). Kanibalizmas Brazilijoje 1644 (Naujojo Pasaulio muziejus, La Rochelle, Prancūzija)
kanibalzmas (isp. canibal – žmogėdra), antropofãgija (gr. anthrōpophagia < antropo… + phagein – valgyti, ėsti), žmogėdrỹstė, žmogienos valgymas.
Giminaičių žmogienos valgymas vadinamas endokanibalizmu, svetimųjų – egzokanibalizmu.
Skiriamos dvi pagrindinės kanibalizmo rūšys: buitinis ir maginis.
Buitinis kanibalizmas (daugiausia egzokanibalizmas) buvo paplitęs ankstyvajame ir viduriniame paleolite, vėliau gentinių bendruomenių praktikuotas per badmečius.
Maginį kanibalizmą Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu (15–17 a.) praktikavo Karibų jūros salų, Polinezijos, 19 a. – atogrąžų Afrikos, Melanezijos, 20 a. – kai kurios Brazilijos indėnų, Naujosios Gvinėjos gentys. Buvo suvalgomos dievams aukojamų žmonių, nukautų priešų, belaisvių, mirusių giminaičių (pabrėžiamas gentinis solidarumas) kai kurios kūno dalys (kuriose tariamai yra siela arba dvasia), nes tikėta, kad suvalgiusiajam pereina to žmogaus savybės (jėga, drąsa).
20 a. kai kurios Afrikos gentys kanibalizmo griebdavosi kaip karo, priešų įbauginimo priemonės.
Egzokanibalizmo liekana laikomas kraujo brolystės paprotys, kai svetimi žmonės dirbtinai susigiminiuoja paragaudami vienas kito kraujo.
Daugumos tautų, taip pat lietuvių, tautosakoje išliko sakmių apie žmogėdras, valgančius vaikus ar senolius.
20 a. antroje pusėje kanibalizmu kaltintas Centrinės Afrikos Respublikos lyderis J.‑B. Bokassa. Dėl kanibalizmo atvejų 2012 atidėta rinkimų baigtis Papua Naujojoje Gvinėjoje. 2015 kanibalizmu apkaltintos kovojančios pusės Pietų Sudane.
endokanibalizmas; egzokanibalizmas