kanklės

kañklės, lietuvių muzikos instrumentas – gnaibomasis chordofonas.

Kanklių sandara, rūšys

kanklės (padirbtos 1932, meistras Damašauskas)

Tradicinių kanklių korpusas skobto medžio, trapeciškas, su žvaigždutės pavidalo išpjova arba su apskritimu (kartais keliais) iš skylučių. Išilgai korpuso dažnai ištempta 5–12 stygų. Šiaurės rytų aukštaičių kanklės – luotelio, karsto (dažniausiai šešiabriaunio) pavidalo, drūtgalys truputį įstrižas, aukštesnis už plonąjį galą, turi 5–7 stygas. Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės plokščios, drūtgalys įstrižas, turi 9–12 (kartais ir daugiau) stygų. Šiaurės vakarų Žemaitijoje randama kanklių su apvalintu arba spirale užsuktu drūtgaliu.

Suvalkijoje tokių kanklių plonasis galas labai platus ir apvalus, jos turi 9–12 (kartais 13) stygų. Istoriniuose šaltiniuose minimos ir 7–9 stygų Mažosios Lietuvos kanklės. Senoviškiausios aukštaičių ir žemaičių kanklės (dažytos juodai), naujoviškesnės suvalkiečių (dažytos juodai ir rudai).

Kanklių kilmė

Kanklių kilmė ir naudojimas susijęs su pirmykščiais tikėjimais. Gamybos papročiuose yra mirusiųjų kulto reliktų (medis kertamas ir kanklės dirbamos mirus šeimos nariui), kanklių pavidalas ir spalva primena senovines transporto ir ritualines priemones (luotą, karstą), jų stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais (5, 7, 9, 12), ornamentikoje yra saulės, šviesos ir kitų kosmologinių simbolių. Kanklės galėjo būti ir totemai: šiaurės rytų aukštaičių kanklės turi ir vandens paukščio bruožų, vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės būna šaltųjų vandenų žuvies pavidalo.

Kanklių paplitimas

Kanklės paplitusios daugiausia Narvos kultūros areale Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje – sėlių, žiemgalių, žemaičių ir kuršių teritorijose. Manoma, į Užnemunę kanklės galėjo patekti 15 a. pradžioje–18 a. pradžioje per žemaičius, atsikėlusius iš senųjų kuršių žemių. Kituose regionuose kanklių nebūta. Jos pirmąkart minimos J. Bretkūno Biblijos vertimo rankraštyje (1579–90). Tradicinėmis kanklėmis šiaurės rytų aukštaičiai skambino (piršto nagu) keturines (kartais dvejines) sutartines (melodinis kankliavimas), vakarų aukštaičiai, žemaičiai ir suvalkiečiai (nagu ir brauktuku, kartais pirštais) – liaudies dainas ir šokius (akordinis kankliavimas). Vakarų aukštaičiai ir žemaičiai 19 a. kankles kartais naudojo šokių muzikinėse kapelose, suvalkiečiai sudarydavo kanklių ansamblius (kankliuodami dainuodavo).

kankliuotojos

Žymesni kankliuotojai, meistrai

kankliuotojas Pranas Stepulis

19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje šiaurės rytų aukštaičių kanklėmis kankliavo (kankliuoti nustota 20 a. 6 dešimtmetyje) J. Ivanauskas, P. Čigas, M. Lapienė, P. Lapienė, J. Plepas, vakarų aukštaičių – J. Masaitis, K. Masaitis, žemaičių – S. Abromavičius, A. Bielskis, B. Bražinskas, P. Dargis, J. Jaunzemis, P. Zorys, P. Levickis, suvalkiečių – J. Alenskas, V. Bartuška, A. Kalvaitis, B. Kalvaitis, V. Kalvaitis, S. Popiera, P. Puskunigis, L. Puskunigis, Skriaudžių ansamblis Kanklės (įkurtas 1906 P. Puskunigio). Nuo 1901 suvalkiečių kankles tobulino A. Astrauskas, J. Garalevičius, P. Puišys, J. Strimaitis, sovietų okupacijos metais – P. Kupčikas, P. Serva, P. Stepulis. Rekonstruotas tradicines kankles naudoja folkloro ansambliai.

Modifikuotos kanklės

Dabar naudojamų modifikuotųjų kanklių (P. Stepulio ir D. Mataitienės projektas, 1964 sukonstravo P. Kupčikas) korpusas suklijuotas, natūralaus medžio spalvos, turi išpjovas šonuose, naudojami stygų aukščio keitikliai. Aukštosios kanklės turi 29 stygas (diapazonas c–c⁴), bosinės – 20 (C–a¹), kontrabosinės – 15 stygų (G₁–A). Skambinama pirštais ir brauktuku (plektru; kontrabosinėmis kanklėmis dar ir specialiu plaktuku) originalūs ir transkribuoti kūriniai. Kūrinių kanklėms sukūrė V. Bagdonas, J. Juozapaitis, V. Paketūras, J. Paulikas, J. Švedas, J. Tamulionis ir kiti. Modifikuotosiomis kanklėmis skambina I. Balčytytė, L. Naikelienė, J. Slipkuvienė, Z. Stepulienė, R. P. Tamošaitienė, Kanklių trio (nuo 1971). Kanklėmis mokoma skambinti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (nuo 1945), konservatorijose ir vaikų muzikos mokyklose (nuo 1953). Modifikuotąsias kankles naudoja liaudies instrumentų orkestrai, ansambliai.

kanklių derinimas

chordofonas

šiaurės rytų aukštaičių kanklės (19 a. antra pusė, Biržų apskritis)

vakarų aukštaičių kanklės (19 a. antra pusė, Joniškio valsčius, Šiaulių apskritis)

žemaičių kanklės (19 a. antra pusė, Jonelaičiai, Padubysio valsčius)

šiaurės vakarų žemaičių kanklės (19 a. antra pusė, Telšių apskritis)

suvalkiečių kanklės (19 a. antra pusė, Skriaudžiai, Veiverių valsčius)

L: P. Stepulis Kanklės Vilnius 1955; M. Baltrėnienė, R. Apanavičius Lietuvių liaudies muzikos instrumentai Vilnius 1991; V. Palubinskienė Tradicinis kankliavimas Vilnius 2001.

764