kanònas (gr. kanōn – norma, taisyklė), polifoninės muzikos (polifonija) technika, grindžiama nuosekliai išlaikomu pradedančiojo balso imitavimu; šia technika sukurtas muzikos kūrinys. Dažniausiai kanoną sudaro 2–4 balsai. Kanono balsai įstoja paeiliui nustatytu atstumu ir intervalu. Kartojama ne tik pradinio balso tema, bet ir visa jo plėtotė.
Kanono rūšys, tipai
Kanonai skirstomi pagal balsų skaičių, balsų įstojimo atstumą ir intervalą. Daugiabalsis kanonas, kurį sudaro dviejų, trijų ar daugiau kanonų derinys, vadinamas dvilypiu (dvigubu), trilypiu (trigubu) arba grupiniu kanonu. Pagal balsų imitavimo intervalą paprasčiausi ir dažniausiai vartojami kanonai primos arba oktavos intervalu.
Kanono tipai: susmulkintas, sustambintas, veidrodinis, vėžio, veidrodinis vėžio, begalinis ir spiralinis. Susmulkinto arba sustambinto kanono imituojančiame balse ritminės vertės proporcingai susmulkinamos arba sustambinamos, veidrodinio kanono imituojanti melodija apverčiama, vėžio kanono – atliekama iš kito galo, t. y. nuo pabaigos, veidrodinio vėžio kanono – atliekama apversta ir atbulai. Begaliniu vadinamas kanonas, kurio imituojančiam balsui nebaigus savo melodijos vėl įstoja pradinis balsas, spiralinio kanono imituojamoji melodija baigiasi aukščiau ar žemiau nei prasidėjo, todėl kanonas kartojamas tol, kol vėl sugrįžtama į pradinį aukštį.
Žymesni kūrėjai
Kanono technika vartojama nuo 13 amžiaus. Vienas žymiausių kanono technikos pavyzdžių – J. S. Bacho Goldbergo variacijos, kuriose pavartoti įvairūs kanono tipai. Kanonus kūrė ir kanono techniką vartojo F. J. Haydnas, W. A. Mozartas, L. van Beethovenas, C. Franckas, J. Brahmsas, A. Schönbergas, B. Bartókas, A. Bergas, L. Dallapiccola, R. Mažulis ir kiti.
646