kanòninė ekonòminė mints, vidurinių amžių pažiūros, paremtos Platono ir Aristotelio mokymu, Katalikų bažnyčios scholastine filosofija (scholastika), Šventojo Rašto normomis ir kanonų teise, kuri turėjo ypač didelį poveikį to meto ekonominiam gyvenimui. Kanoninės ekonominės minties pradininku (ankstyvoji kanoninė mintis) laikomas Augustinas. Jis teigė, kad tik žmonių darbas sukuria materialines vertybes (įskaitant auksą ir sidabrą), o turtas, gautas ne darbu, yra nuodėmė; fizinio ir protinio darbo formos yra lygiavertės ir nelemia žmogaus padėties visuomenėje; mainai vyksta proporcingai ir yra žmonių laisvos valios išraiška; daikto vertingumą lemia materialinės ir darbo sąnaudos pagal vadinamąjį teisingos kainos (ši kategorija atitiko vertės kategoriją) principą; pinigai yra žmonių sugalvota priemonė prekių mainams palengvinti ir pagreitinti; pinigų skolinimas už palūkanas ir prekybinio pelno kaupimas yra nuodėmė. Vėlyvosios kanoninės minties pagrindinis atstovas Tomas Akvinietis veikale Teologijos sąvadas (Summa Theologica 1265–74) laikėsi kanonų teisės principų, bet ekonominį gyvenimą vertino pagal pasikeitusias nuo Augustino laikų sąlygas. Pasak Tomo Akviniečio, ne tik darbas, bet ir auksas bei sidabras yra turto didinimo šaltinis; žmonių susiskirstymą pagal profesijas lemia Dievas ir žmonių polinkiai; mainai yra subjektyvus procesas, negarantuojantis vienodos naudos jo dalyviams; teisingos kainos nustatymo principas yra netikslus, nes pardavėjui negarantuoja pinigų kiekio, atitinkančio jo padėtį visuomenėje; monetų vertė vidaus rinkoje nustatoma valdžios nuožiūra; pirklių ir pinigų skolintojų pajamos pateisinamos tik tuo atveju, jei gautos iš jų darbo ir yra susijusios su prekių pervežimu, rizika ir kitomis išlaidomis. Tokios pažiūros palaikė vėlyvąjį feodalizmą ir prieštaravo besiformuojantiems prekiniams piniginiams santykiams, kapitalizmo užuomazgoms.
1036