kantatà (it. cantata < lot. canto – dainuoju), vokalinės instrumentinės muzikos žanras; didelės apimties kūrinys solistams (kai kada ir deklamuotojui), chorui ir orkestrui. Kantatą sudaro nuo kelių iki keliolikos smulkesnių dalių (arijų, ansamblių, chorų, orkestro epizodų). Nuo oratorijos skiriasi mažesne apimtimi, dažnai neturi vientiso ir išplėtoto siužeto. Būna lyrinio, epinio, dramatinio, mitologinio, iškilmingo pobūdžio.
Susiklostymas, paplitimas
Atsirado 17 a. pradžioje Italijoje. Kantatos terminą pirmasis pavartojo italų kompozitorius A. Grandi. Ankstyviausias jos tipas – madrigalas 1 balsui su instrumentiniu (dažniausiai liutnios) pritarimu; plito Italijoje, Prancūzijoje. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje kantatas imta kurti ir Vokietijoje.
Raida 17–18amžiuje
17 a. pabaigoje išsiskyrė pasaulietinė ir bažnytinė kantata. Pasaulietinio turinio lyrinio pobūdžio kantata vadintos kamerinėmis (cantata da camera), religinio turinio kantatos, sukurtos pagal lotynišką tekstą, – bažnytinėmis (cantata da chiesa). Prancūzijoje kantatos žanras iki 18 a. nebuvo populiarus (žymesnės tik dvi M.-A. Charpentier kantatos). 18 a. pirmoje pusėje daugiausia kantatų pagal religinius tekstus sukūrė A. Campra, N. Bernier, M. P. de Montéclairas, J.-B. Morinas, L.-N. Clérambault, J.-J. Mouret ir J.-Ph. Rameau. 17–18 a. Vokietijoje šio žanro raidai turėjo įtakos italų bažnytinė kantata. K. Kittelis, H. Schützas, F. Tunderis, M. Weckmannas, J. R. Ahle, D. Buxtehude, J. Chr. Bachas kantatas dažnai kūrė pagal lotyniškus liturginius tekstus; stiliumi ir forma panašios į A. Grandi ir L. Rossi kantatas. Ilgainiui įsigalėjo choralinė kantata, grindžiama protestantiškojo choralo melodijomis. Jų sukūrė F. Tunderis, J. Ph. Kriegeris, J. Kuhnau, D. Buxtehude. Žymiausias 18 a. kantatų kūrėjas buvo J. S. Bachas (sukūrė apie 300 kantatų; išliko 199 bažnytinės ir 22 pasaulietinės kantatos).
Raida 19–20 amžiuje
Klasicizmo ir romantizmo epochose kantatos žanras nebuvo populiarus. Vyravo proginės kantatos. Jų sukūrė F. J. Haydnas, W. A. Mozartas, L. van Beethovenas, romantikai F. Schubertas, L. Spohras, R. Schumannas, C. M. von Weberis, F. Mendelssohnas-Bartholdy, J. Brahmsas, F. Lisztas, kiti 19 a.–20 a. pradžios kompozitoriai (V. d’Indy, C. Saint-Saënsas, W. Bennettas, Ch. V. Stanfordas, Ch. H. H. Parry, A. Sullivanas, R. Vaughanas Williamsas, J. K. Paine’as). 19–20 a. kantatos elementų (solistų, chorų) atsirado instrumentinėje muzikoje (L. van Beethoveno IX simfonijos finalas, G. Mahlerio II simfonija, A. Skriabino I simfonijos finalas, M. Ravelio baletas Dafnis ir Chlojė). 20 a. pirmoje pusėje buvo sukurta monumentalių (G. Mahlerio Rauda, A. Schönbergo Gurės dainos) ir kamerinių (H. Distleris) kantatų; C. Orffas sukūrė sceninių kantatų (Carmina Burana, Catulli Carmina, Afroditės triumfas). Kantatų sukūrė P. Hindemithas, A. Webernas, D. Milhaud, B. Bartókas, A. Honeggeras, I. Stravinskis, W. H. Schumanas, B. Brittenas, L. Nono, S. Prokofjevas ir kiti.
Kantata Lietuvos muzikoje
Lietuvoje pirmąsias kantatas 18 a. sukūrė A. Milvydas. 1840–58 Vilniuje gyvenęs S. Moniuszko sukūrė kantatų lietuvių mitologijos temomis Milda (1848) ir Nijolė (po 1848) bei kantatų pobūdžio 4 Aušros Vartų litanijas (1843–55). 19 a. pabaigoje–20 a. kantatų sukūrė M. K. Čiurlionis (De profundis 1899), Č. Sasnauskas (Broliai 1902–10), J. Naujalis, J. Gruodis, J. Karnavičius, S. Šimkus, J. Tallat Kelpša, E. Balsys, V. Laurušas, J. Tamulionis, A. Martinaitis, A. Šenderovas, J. Kačinskas, J. Juzeliūnas, V. Augustinas, F. Latėnas, B. V. Kutavičius, N. Valančiūtė, D. Kairaitytė, A. Klova ir kiti.
L: R. Širinjan Oratorija i kantata Moskva 1960; A. Dürr Die Kantaten von J. S. Bach 2 Bde. Kassel 1971; W. Konold Weltliche Kantaten im 20. Jahrhundert Wolfenbüttel–Zürich 1975.
3051
1915