kantizmas

kantzmas, filosofijos kryptis, plėtota I. Kanto sekėjų. Gyvavo 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje, daugiausia Vokietijoje, t. p. Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir kitur. Pradėjo plisti 18 a. 9 dešimtmetyje, pasirodžius I. Kanto Kritikoms. Šios lėmė skirtingų, dažnai priešiškų ir klaidingų interpretacijų atsiradimą. Daugelis pirmųjų kantizmo atstovų (J. Schulzas, Chr. E. Schmidas, 1761–1812, C. H. Heidenreichas, 1764–1801, ir kiti) originalių teorijų nesukūrė, parašė I. Kanto veikalų išdėstymų, paaiškinimų ir komentarų. Vėliau savarankiškiausi šalininkai sudarė dvi kryptis. Vieni (svarbiausias atstovas K. L. Reinholdas, 1758–1823) siekė stiprinti kritinę filosofiją, vertino jos spekuliatyvinius elementus. Teigė, kad I. Kanto filosofija nesudaranti užbaigtos, griežtos mokslinės sistemos; norėjo ją pagerinti išvesdami jos teiginius iš visuotinio principo, galinčio pagrįsti logiką, metafiziką ir proto kritiką (I. Kantas to nepripažino). K. L. Reinholdas manė, kad sąmonėje vaizdinys skiriasi nuo objekto ir vaizdinį kuriančiojo subjekto, bet kartu su jais susijęs. Plėtodamas vaizdinio ir jo formų sąvokas K. L. Reinholdas siekė atrasti pažinimo galių dėsnius ir ypatybes, realistiškai aiškino daiktą patį savaime. Kitų kantininkų (S. Maimono, 1753–1800, J. S. Becko, 1761–1842) nuomone, I. Kanto kritinė filosofija pažengusi nepakankamai toli, siekė iš jos pašalinti metafizikos likučius, labiausiai vertino skepticizmo elementus, perėmė negatyviąją (antidogmatinę) šios filosofijos dalį. Kantizmo svarbiausias keblumas esąs daikto paties savaime sąvoka, kuri esanti fikcija. Ši kryptis kriticizmą plėtojo link idealizmo, kuris įgavo skepticizmo bruožų – nepripažino kito žinojimo, tik loginį bei matematinį ir, pritardama D. Hume’o pozicijai, net priežastingumo dėsnio nelaikė būtinu.

Pažiūroje, kad protas diktuoja pasauliui dėsnius, teorijoje apie praktinio proto viršenybę kantininkai įžvelgė naujos idealistinės metafizikos pagrindus. Ši ilgainiui išstūmė kritinę filosofiją, iš kurios buvo kilusi; idealistinę metafiziką plėtojo vokiečių klasikinės filosofijos svarbiausi atstovai J. G. Fichte, F. W. J. Schellingas, G. W. F. Hegelis, t. p. A. Schopenhaueris. Kantizmas turėjo įtakos ir matematikai, mokslo teorijai, teologijai, pedagogikai (J. H. Heusingeris, A. H. Niemeyeris, 1754–1828), psichologijai (Chr. W. Snellis 1755–1834, J. G. Maassas, 1766–1823), estetikai (J. H. Heusingeris, F. Delbrückas), kitiems mokslams, literatūrai (F. Schilleris). 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje I. Kanto filosofijos idėjas toliau plėtojo neokantizmas.

L: K. Rosenkranz Geschichte der Kant’schen Philosophie Berlin 1840 ²1987; O. Liebmann Kant und die Epigonen: Eine kritische Abhandlung Berlin 1912; W. Tatarkiewicz Rozstanie z kantyzmem Toruń 1969.