kañtorius (lot. cantor – giedotojas), giedotojas solistas, bažnytinio choro vadovas. Viduramžių katalikų bažnyčios giedotojas solistas (dažnai jų būdavo du) giedodavo tam tikrus kantikumų, psalmių, antifonų, responsorijų fragmentus. Turėjo mokyti giedoti ir choro dalyvius. Kantoriumi vadinamas ir protestantų bažnyčios choro vadovas, dirigentas, giedojimo mokytojas, vargonininkas bei judėjų sinagogos svarbiausias giedotojas solistas (chazanas), kuris kartais vadovauja ir chorui.
Kantoriai Lietuvoje
Lieytuvoje kantorius atsirado ėmus kurtis bažnyčioms, vienuolynams, parapijų mokykloms ir jų chorams. Vilniaus katedros kantoriaus pareigybė įsteigta 14 a. pabaigoje, Medininkų (Varnių) – 15 amžiuje. Bažnyčių arba didikų rūmų giedotojų kolektyvai, vadovaujami kantoriaus, buvo vadinami kantorijomis. Vilniaus katedros kapitulos kantorija įkurta 15 a., Medininkų – 16 amžiuje. Iki 19 a. rašytinių šaltinių minimi Musninkų kantoriai. Iš kantorijų žemės pajamų buvo išlaikomi giedotojai ir vargonininkai. Kantoriai buvo katedrų kapitulų nariai prelatai arba kanauninkai. Jie tvarkė giedojimo ceremonialą, vadovavo giedotojus rengiančioms katedrų mokykloms, patys giedodavo chore ir jam diriguodavo. Kantoriai prelatai choro vadovo pareigas ėjo iki 16 a. pabaigos. Katedrų, bažnyčių, vienuolynų ir parapijų mokyklose buvo ir pasauliečių giedojimo mokytojų bei choro dirigentų. Kantoriai dažnai patys kurdavo bažnytinę vokalinę ir instrumentinę muziką. Nuo 18 a. kantoriaus pareigas galėjo užimti tik aukštos kvalifikacijos muzikantai. Didesnėse protestantų bažnyčiose (nuo 16 a.) vyresnieji kantoriai (precestoriai) ir jų pavaduotojai (sucestoriai) vadovavo giedotojų mokyklų chorams. Nuo 14 a. sinagogose pamaldoms vadovavo ir giedojo kantoriai chazanai. Vilniaus chazanai garsėjo Europoje.
554
1915