kapa
kapà (lot. cappa), katalikų dvasininkų viršutinis liturginis drabužis – ilgas, puošnus apsiaustas be rankovių su aukšta apykakle ir dekoratyviniu gobtuvu, po kaklu susegamas metaline sege arba surišamas raišteliais. Kilo iš senovės romėnų apsiausto; nuo 12 a. pabaigos laikoma liturginiu drabužiu. Dėvėjimo taisykles nustatė popiežius Pijus V. Kapa dėvima per procesijas, laidotuves, teikiant sakramentus ne Mišių metu. Yra vadinamoji cappa magna (dokumentuose minima nuo 15 a.; dėvėta iki Vatikano II susirinkimo, 1962–65) – iškilmingas popiežiaus, kardinolų, vyskupų ir ypač privilegijuotų prelatų drabužis – su nedidele pelerina, priekyje susegama brangakmeniais puošta sagtimi, gausiai siuvinėta aukso gijomis, kaklo iškirptė ir vertikalieji pakraščiai puošti evangeliniais, Švč. Mergelės Marijos, šventųjų gyvenimo siužetais.
Romos bazilikų vyskupai ir kanauninkai per Didžiąją savaitę turėjo privilegiją dėvėti violetinę cappa magna. Cappa pluviale (ji kuklesnė) dėvima per Liturginių valandų giedojimą, mišparus, procesijas, laidotuves; spalva atitinka liturginės dienos spalvą. Siuvama dažniausiai iš šilko, simbolizuoja tyrumą, meilę, kilnumą.