Kapadòkija (gr. Kappadokia), senovės sritis Mažosios Azijos vidurinėje dalyje.
Istorija
Senovėje čia gyveno chatai. Trečio tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje iš šiaurės vakarų pradėjo veržtis hetitai ir kitos tautos. 18 a.–12 a. pr. Kr. pradžioje Kapadokija buvo Hetitų karalystės dalis. Nuo 6 a. pr. Kr. pradžios priklausė Medijai, nuo 6 a. antros pusės – Persijai (persų istoriniuose šaltiniuose Kapadokija vadinama Katpatuka); buvo suskirstyta į 2 satrapijas, plito persų kultūra. 333 pr. Kr. užimta Aleksandro Makedoniečio, prasidėjo helenizmo laikotarpis. 3 a. pr. Kr. viduryje Kapadokija tapo savarankiška karalyste (sostinė Cezarėja); nuo 2 a. pr. Kr. vidurio buvo pavaldi Seleukidų valstybei. Nuo 17 po Kr. Kapadokija buvo Romos provincija; krikščionybės plitimo vienas centrų. Nuo 4 a. pabaigos priklausė Bizantijai. 1074 užkariavo turkai seldžiukai. Nuo 16 a. pradžios Turkijos dalis.
Dailė ir architektūra
Senovėje Kapadokija garsėjo arkliais, raudona ochra, alebastru ir keramika. Bizantijos valdymo laikotarpiu Kapadokijos uolų tufe buvo iškirsta daugybė įvairių statinių – bažnyčių, vienuolynų ir gyvenamųjų namų. Ihlaros ir Göremės slėniuose išliko bažnyčių, koplyčių, vienuolynų, vienuolių celių, gyvenamųjų namų; Švč. Mergelės Marijos (5 a.), Eski Adavalio bazilikos (6 a.), Üçayako (10–11 a.) bažnyčių vidus puoštas sienine tapyba. Derinkuyu, Kaymaklı, Ozkonake ir Ovaorene išliko 6–10 a. daugiaaukščių požeminių miestų. Göremės nacionalinis parkas ir Kapadokijos uolų statiniai – pasaulio paveldo vertybė (1985). Nuo 1990 Kapadokijos uolų statiniai restauruojami.
Göremės nacionalinio parko uolų statiniai
Uçhisaro pilis
Katpatuka