kapelà (it. cappella < lot. capella – koplyčia), muzikos atlikėjų kolektyvas. Nuo 8 a. kapelomis vadinti bažnytiniai chorai, chorai su instrumentiniu ansambliu, vėliau ir pasaulietiniai muzikos atlikėjų kolektyvai. Dabar kapelomis dažniausiai vadinami specialios paskirties ir sudėties profesionalų, mėgėjų, liaudies instrumentų ansambliai (karo kapelos, šokių kapelos, kaimo kapelos), kai kada – ir didelio meniškumo chorai, simfoniniai orkestrai.
Kapelos Lietuvoje
Lietuvoje nuo 14 a. pabaigos–15 a. atsirado kunigaikščių, didikų rūmų, dvarų, miesto magistratų instrumentinių, vokalinių instrumentinių kapelų, bažnyčių, vienuolynų, dvasinių mokyklų (kolegijų, seminarijų) giedotojų kapelų, pasaulietinių mokyklų (nuo 16 a. pabaigos ir Vilniaus universitete) instrumentinių kapelų (kamerinis orkestras). Iš pradžių kapelos kapelmeisteriai, kompozitoriai, atlikėjai buvo svetimšaliai, vėliau ir vietiniai. 18 a.–19 a. pradžioje Vilniuje, Kėdainiuose, Biržuose, Nesvyžiuje, Slucke garsėjo didikų Radvilų, Gardine ir Pastovyse – A. Tyzenhauzo, Slanime – M. K. Oginskio, Ružanuose – Masalskių ir Sapiegų, Derečine – Sapiegų dvarų kapelos. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje kapelas (orkestrus) turėjo Plungės, Rietavo, Rokiškio muzikos mokyklos. Nuo 20 a. pradžios pagausėjo pučiamųjų instrumentų orkestrų (ir karinių) kapelų, kaimo kapelų. 18–20 a. koncertų Lietuvoje surengė gastroliuojančios profesionalų choro, instrumentinės kapelos.
1352