kãpinės, kapa, teritorija, skirta mirusiesiems laidoti; saviti architektūros ansambliai, kultūros paveldo dalis.
Bergeno kapinės (Norvegija)
Kapinių tipai priklauso nuo socialinių sąlygų ir laidojimo religinių papročių bei apeigų – yra katalikų, stačiatikių, liuteronų, musulmonų, žydų ir kitų religijų bei sektų kapinės. Kai kada atskirai įrengiamos karių kapinės. Kapinės prižiūrimos pagal sanitarines normas ir kapinių administravimo taisykles; vietą kapinėms skiria miesto administracija religinės bendruomenės prašymu. Paprastai kapinės yra stačiakampio plano, suskirstytos kvartalais.
Istorija
Senosios kapinės (juose laidota nuo ikiistorinių laikų) vadinamos kapinynais. Senovės romėnų kapinėse (coemetrium) statyti laidojimo paminklai – mauzoliejai, kolumbarijai, antkapiai su epitafijomis (Karijos valdovo Mausolo kapavietė Halikarnase, 377–353 pr. Kr.). Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu mirusieji dažnai laidoti katakombose. Nuo viduramžių iki 18 a. pabaigos kapinės dažniausiai būdavo įrengiamos prie šventyklų, bažnyčių (šventoriuje), vienuolynų. Jos dažnai buvo aptvertos, kartais aptvaro sienos puoštos freskomis. Puošnios kapinės (iki 19 a.) įrenginėtos Italijoje (camposanto). 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje dėl sanitarinių ir ekonominių priežasčių daugelyje šalių kapines imta steigti už miestų, dažnai jos įrenginėtos kaip parkai. 19 a. Europoje naujų kapinių projektuoti buvo kviečiami garsūs to miesto architektai. 19 a. pradžioje daugelyje šalių naujosios kapinės pakeitė ankstesniąsias (įsikūrusias prie bažnyčių); buvo suprojektuotos Stokholmo Skogskyrkogårdeno (Miško; architektai S. Lewerentzas ir G. Asplundas), Liublianos Žale (architektas J. Plečnikas), Modenos (architektai A. Rossi ir G. Braghieri) kapinės. Jose gausu architektūros statinių, skulptūrų ir statulų (jų itin gausu Atėnų pirmosiose, Barselonos Poblenou ir Montjuico kapinėse); itin puošnios kapinės su koplyčiomis, mauzoliejais, laidojimo kriptomis, kolonadomis, požeminėmis galerijomis yra Kensal Green Cemetory, 1832 įsteigtos Londone.
Vidurio ir Šiaurės Europos valstybių kapinės paprastesnės; Bergeno istorinės kapinės su bažnyčia ir viduramžių pirklių kvartalas yra pasaulio paveldo vertybė (2000). Kitos garsios kapinės: Berlyno Stahnsdorfo, Bolonijos Certosos, Genujos Staglieno, Londono Highgate’o, Paryžiaus Père-Lachaise’o, Romos Verano monumentaliosios, Sankt Peterburgo Piskariovo, Vašingtono Arlingtono nacionalinės kapinės; Rygos brolių kapai. Kapinės, kuriose palaidota daug žymių žmonių, kartais vadinamos panteonu. 20–21 a. kapinės kuriamos atokiau nuo miestų.
Italijos karių, žuvusių I pasauliniame kare Prancūzijoje, kapinės prie Bligny (Marnos departamentas)
Kapinės Lietuvoje
Plungės senosios kapinės (įsteigtos 19 a. pradžioje, 1964 uždarytos, 1996 sutvarkytos)
Lietuvoje kapinės dažniausiai yra atokiau nuo kaimo ar miestelio, ant kalnelio, laukuose, kai kada greta senųjų kapinynų. Jas įrengia, tvarko ir prižiūri savivaldybė arba religinė bendruomenė. Yra bendrų, atskirų tautų (žydų), konfesijų (katalikų, protestantų, stačiatikių) kapinių ir laidojimo vietų, susijusių su tam tikrais įvykiais (karių kapai, partizanų kapai); bendrose kapinėse būna išskiriami kvartalai laidoti atskirų tautybių, konfesijų mirusiesiems ir žuvusiems kare.
Senųjų kapinių augalija buvo neliečiama, jos buvo neaptvertos, tik prie įėjimo (tako) statyti vartai (dažnai profiliuotų lentų arba kaltos geležies). Po krikščionybės įvedimo ėmus drausti laidoti senosiose kulto vietose (alkuose, miškuose; juose laidota iki 17 a.) kapines pradėta steigti prie bažnyčių. Iš pradžių laidota šventoriuje (arčiau bažnyčios laidoti kunigai, žymūs žmonės), eilėmis; jis buvo aptveriamas akmenine ar medine tvora. Nuo 1795 kapines imta steigti atokiau nuo bažnyčių ir gyvenviečių; šventoriuje leista laidoti tik kunigus, bažnyčios fundatorius.
Kapinėms būdingas laisvas planavimas (geometrinio, landšaftinio ar mišraus plano); Mažojoje Lietuvoje kapinės buvo įrengiamos ant kalnelių, jos dažnai apskritos ar ovalios, apsodinamos medžiais ir dekoratyviniais krūmais – ąžuolais, liepomis, tujomis, alyvomis. Mirusieji laidojami eilėmis, šeimos nariai – vienas šalia kito. Kai kada aptveriamos šeimos kapų teritorijos. Dažnai kapinių viduryje statytos koplyčios (jose įrengiamas kapas jos fundatoriui), turtingiems mirusiesiems statyti puošnūs antkapiniai paminklai, kunigams bažnyčioje įrengiami rūsiai. Dauguma kapinių kapų buvo pažymimi mediniais ar geležiniais kryžiais, profiliuotomis antkapinėmis lentomis (krikštais, būdingais lietuvininkų antkapiais), kartais vietoj paminklo sodinami medžiai. Kapinės visuotinai lankomos per Vėlines, Vakarų Lietuvoje evangelikai liuteronai ir reformatai rengia kapinių šventes (kapinėse vyksta pamaldos).
Sovietų okupacijos metais dalis senųjų kaimo (dažniausiai melioruojant) kapinių, kai kurios miesto kapinės (Kaune, Vytauto prospekte, Vilniuje – žydų kapinės) vykdant statybas buvo sunaikintos, nuniokotos.
Po 1990 susirūpinta nuniokotų ir apleistų kapinių (senųjų kaimo kapinių, I pasaulinio karo karių, Lietuvos partizanų kapų, t. p. rusų, žydų kapinių) tvarkymu. Kapinės yra veikiančios, uždarytos (neatitinka sanitarinių reikalavimų ar valstybės ir visuomenės intereso), iš dalies uždarytos (leidžiama laidoti tik šeimos kapuose); kapines uždaryti gali miesto arba rajono valdyba. Visos neveikiančios (uždarytos) kapinės ir laidojimo vietos – karių, partizaninio ir pasipriešinimo okupaciniam režimui judėjimo dalyvių kapai paskelbta kultūros ir istorijos paminklais.
Žymios yra Vilniaus Antakalnio kapinės, Bernardinų kapinės, Rasų kapinės, Kauno Petrašiūnų kapinės. Jose palaidota žymių meno, mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų, yra kultūros paminklais paskelbtų antkapinių paminklų. Laidojimo tvarką ir kapų priežiūrą reglamentuoja Kapinių tvarkymo taisyklės (1990).
2161
453