kapinýnai (archeologijoje), senovės laidojimo vietos, kuriose aptinkama kapų su archeologiniais radiniais; senovės kapinės. Viena gausiausių archeologijos paminklų grupių. Juose buvo laidojama priešistoriniu laikotarpiu, kartais ir vėliau. Kapinynuose randami archeologiniai radiniai arba jų liekanos, mirusiojo kaulų ar kapo įrengimo liekanos, mirusiųjų deginimo žymės teikia žinių apie to meto mirusiųjų laidojimo papročius, požiūrį į pomirtinį gyvenimą, visuomenės raidą, jos ryšius su kaimynais. Kapinynų dydis teikia duomenų apie demografinius procesus.
Kapinynus pradėta įrengti mezolite prie gyvenviečių, dažnai ant kalnelių ar sausose gražiose vietose, kartais pačiose gyvenvietėse; mirusieji laidoti nedeginti (aukštielninki, suriesti ir paguldyti ant šono bei atremti) ir sudeginti. Kapinynai dažnai buvo ir dievų garbinimo (kulto) vietos; kapinyne ar greta jo buvo įrengiamos šventyklos (senovės graikų, germanų, keltų). Neolite Šiaurės ir Vidurio Europoje mirusieji laidoti pilkapynuose; penktame–ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų plito ilgieji pilkapiai (rasta nuo 24 iki 170 m ilgio ir nuo 3 iki 11 m pločio pilkapių), vėliau laidota dolmenuose. Pietų Europoje prie miestų ir didelių gyvenviečių buvo dideli kapinynai, vadinamieji nekropoliai; Balkanuose ištirtame Cernavodės kapinyne rasta daugiau kaip 500 kapų, Dniepro‑Doneco kultūros paplitimo regione žinoma apie 20 kapinynų, kuriuose buvo daugiau kaip 100 kapų (mirusieji laidoti pavieniui, grupiniuose ir bendruose kapuose). Vakarų Europoje plito megalitinių kapų kapinynai, kurie laikyti šventomis vietomis; juose buvo atliekamos apeigos. Kapinynai dažnai buvo įrengiami prie pagrindinių kelių ar aikštėse, juose buvo piramidžių, katakombų, kolumbariumų. Egipte (Karalių slėnyje), Palestinoje, Anatolijoje, Persijoje yra kapinynų, įrengtų uolose.
Kapinynai Lietuvoje
Lietuvoje kapinynus pradėta įrengti mezolite prie gyvenviečių; seniausių pavienių kapų rasta iš mezolito (penktas tūkstantmetis prieš Kristų, Biržulio gyvenvietės). Laidota ir vandenyje. Pagal išorinį kapų pobūdį laidojimo vietos vadinamos kapinynais (kai kapai neturi išorinių žymių žemės paviršiuje; kartais jie vadinami plokštiniais kapinynais arba senkapiais) ir pilkapynais (kapai turi sampilus; pilkapiai); kai kuriuose kapinynuose randama ir mišraus tipo kapų. Bronzos amžiaus viduryje ir geležies amžiaus pradžioje Lietuvos pajūryje mirusieji laidoti pilkapynuose (Kurmaičių pilkapynas, Ėgliškių pilkapynas, Kvecių pilkapynas). Geležies amžiaus pradžioje Lietuvos vakaruose ir viduryje imta laidoti kapinynuose (Aukštkiemių kapinynas, Šernų kapinynas, Eigulių kapinynas, Sargėnų kapinynas, Veršvų kapinynas, Laivių kapinynas, Lazdininkų kapinynas, Palangos kapinynai, Upytės kapinynas); seniausiuose kapinynuose yra nuo keliolikos iki kelių dešimčių kapų. Plečiantis gyvenvietėms, didėjo ir kapinynai (Andulių kapinyne, Gintališkės kapinyne, Pryšmančių kapinynuose rasta daugiau kaip 100 kapų). Vidurio Lietuvos šiaurėje laidota pilkapynuose ir kapinynuose, Rytų Lietuvoje – pilkapynuose. Kapinynuose ir pilkapynuose mirusieji laidoti nedeginti ir sudeginti.
Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius, vyravęs bronzos amžiuje ir geležies amžiaus pradžioje (11–3 a. pr. Kr.), 4–5 a. po Kr. vėl išplito Užnemunėje, Rytų ir Vidurio Lietuvoje; mirusiuosius 4–5 a. degino jotvingiai, lietuviai, aukštaičiai, 5–8 a. – skalviai, nuo 8 a. – kuršiai (jie iki 10–11 a. mirusiuosius laidojo ir nedegintus). 12–13 a. paprotys deginti mirusiuosius plito ir žemaičių, žiemgalių, sėlių žemėse. Laidota įvairiai. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje sudegintų mirusiųjų pelenai dar buvo supilami į molinį puodą urną (Kernavės kapinynas, Kurmaičių kapinynas, Paveisininkų kapinynas). Rasta 13–14 a. sudegintų mirusiųjų palaikų, supiltų į Obelių ežerą (Ukmergės rajono savivaldybė). Nedeginti mirusieji laidoti įvairaus dydžio ir gylio duobėse (turtingesniems dažnai jos kastos didesnės ir gilesnės), skobtuose ar tašytų – skeltų – lentų karstuose ar be jų, kartais laidojimo vieta būdavo apdedama keliais akmenimis (ypač Vidurio Lietuvoje). Nuo 6–7 a. dažnai laidota eilėmis, būta papročio vyrus ir moteris laidoti priešinga kryptimi: vyrus dažniausiai galva į vakarus, moteris – į rytus. Vienoje kapo duobėje kartais laidoti 2 ar 3 mirusieji. 5–14 a. vyrų kapuose randama palaidotų žirgų ar jų iškamšų (žirgo simbolis), kartais žirgai laidoti atskiroje kapinyno dalyje. Daugelyje sudegintų ir nedegintų mirusiųjų kapų buvo laidojama panašiai kaip dabar, tik su įkapėmis.
Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje 4 a. išnyko paprotys pilti pilkapius, bet jis išplito Rytų Lietuvoje (į rytus nuo Šventosios bei Nemuno vidurupio). Nuo 12 a. pabaigos visoje Lietuvoje imta laidoti kapinynuose. 16–17 a. kapinės kartais būdavo įrengiamos piliakalniuose arba senuose pilkapynuose, bet dažniausiai laidota kapinynuose. Pilkapiuose ir kapinynuose laidojami mirusieji būdavo aprengiami išeiginiais drabužiais, padabinami papuošalais. Mirusiajam į kapą dėta ginklų, darbo įrankių ir kitų dirbinių.
2271