kapitalzmas, socialinė ekonominė sistema, pagrįsta privačia nuosavybe, asmens laisve ir laisvu sandorių sudarymu. Kapitalizme dauguma prekių ir paslaugų sukuriama privačiose įmonėse, o pelnas daugiausia pasiskirsto per veiklą rinkoje. Kapitalizmo terminą 19 a. viduryje išpopuliarino K. Marxas, vienas žymesnių kapitalizmo tyrėjų ir jį neigiančios – komunistinės – sistemos teorijos kūrėjų.
Kapitalizmo ištakos glūdi nuo seno tarp bendruomenių vykusiuose mainuose, bet ypač sparčiai jis radosi Europoje. Nenutrūkstama jo plėtotė pirmiausia siejama su 16–18 a. Anglijos tekstilės pramonės augimu. Plėtotę lėmė tai, ko nebuvo ankstesnėse ūkinėse sistemose: lėšos, gautos už produkcijos perteklių, likusį po vartojimo, panaudojamos ne ekonomiškai neproduktyviai veiklai (pvz., prabangai ar bažnyčių bei rūmų statybai), bet gamybai plėsti ir jai spartinti. Kapitalizmui atsirasti turėjo įtakos 16 amžiaus reformacijos įdiegta etika, tradicinę panieką gobšumui pakeitusi religijos sankcionuotu sunkaus darbo ir taupumo garbinimu. Klasikinio kapitalizmo ideologiją pagrindė anglų ekonomistas A. Smithas veikale Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas (Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations 1776). Pagal A. Smithą, kapitalistinis ūkis yra nevaldomas, ekonominiai sprendimai atsiranda sąveikaujant viena kitą ribojančioms rinkos jėgoms. Valstybės vaidmuo apsiriboja nuosavybės teisių ir ūkinių sutarčių apsauga. Po 1789–99 Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų buvo sparčiai naikinami senosios feodalinės santvarkos likučiai. Visą 19 a. Europoje vyko pramoninė revoliucija, dėl kurios labai pakito visuomenės ūkinė ir socialinė sudėtis. Gamyba buvo sutelkta didelėse specializuotose įmonėse (fabrikuose). 18 amžiaus amatininkai ir smulkieji prekybininkai neišnyko, bet ekonomiškai stipresnėse šalyse (Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje) buvo nustumti į ūkinės veiklos pakraštį. Gamyboje pritaikius mechaninę jėgą darbininkų darbas tapo produktyvesnis; atpigo prekės, labai padidėjo visuomenės gerovės vidurkis. Iš Europos kapitalizmas plito po visą pasaulį ir tapo neginčijamai (iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos) vyraujančia ūkine ir socialine sistema. 19 a. kapitalizmo svarbiausi bruožai: laisvoji prekyba, atsiskaitymai, paremti aukso standartu, subalansuotas biudžetas ir minimali parama skurstantiesiems sluoksniams. 19 a. pabaigoje pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose išryškėjo bendrovių, kaip vyraujančios ūkinės veiklos formos, svarba. Daugėjo monopolijų ir trestų, galinčių kontroliuoti visą pramonės šaką. Visuomenė, naudodama valstybės galią, užkirto kelią tokioms tendencijoms, pradėta leisti antimonopolinius įstatymus. Riboto valstybės ir kitų institutų poveikio ūkiui racionalumą pagrindė besiplėtojantis ekonomikos mokslas (neoklasikai, institucionalizmas, Austrų mokykla, Lozanos mokykla).
20 a. kapitalizmo plėtrą pristabdė revoliucijos, karai ir ekonominė depresija. Po Pirmojo pasaulinio karo Rusijoje įvyko Spalio perversmas (1917), po kurio šalyje pradėtas kurti komunizmas. Mišri kapitalizmo ir valstybinio socializmo sistema plėtota Vokietijoje (nacionalsocializmas). Po Antrojo pasaulinio karo komunistinės ūkio sistemos pradėtos plėtoti Kinijoje ir Rytų Europoje.
Europos ir Šiaurės Amerikos pramoninės demokratijos šalyse kapitalizmas labiausiai pakito per 20 a. 4 dešimtmečio Didžiąją depresiją. Kitaip nei pranašavo K. Marxas, kapitalistinėse sistemose pasaulinė krizė nesukėlė pasaulinės revoliucijos. Demokratinės vyriausybės ėmė daryti įtaką ekonominiams procesams ir taisyti kapitalizmo sistemos ydas. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento F. D. Roosevelto administracija įgyvendino vadinamojo Naujojo kurso ekonominę programą ir pertvarkė šalies finansų sistemą, kad būtų galima išvengti tokio spekuliavimo, dėl kurio 1929 Niujorko vertybinių popierių biržoje krito akcijų kursas ir kilo 1929–33 pasaulinė ūkio krizė; ją dar pratęsė 1937–38 krizė, kurią nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Dėl sustiprėjusio darbininkų judėjimo pradėtos tobulinti socialinės saugos ir nedarbo draudimo sistemos.
Vienas svarbiausių intelektinių veiksnių, kurie turėjo įtakos šių laikų reguliuojamam kapitalizmui atsirasti, buvo J. M. Keyneso ekonominė teorija, išdėstyta jo knygoje Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija (The General Theory of Employment, Interest and Money 1936). Keinsizmas parodė, kad šiuolaikinės vyriausybės gali keisti pinigų politiką ir mokesčius taip, kad sumažintų arba visai išvengtų kapitalizmui tradicinių ūkio pakilimo ir nuosmukio ciklų. Smunkant vartojimui vyriausybė privalo didinti išlaidas nepaisydama galimo biudžeto deficito, o ekonominio pakilimo laikotarpiu – elgtis priešingai, stabdyti investicijas, kad būtų galima išvengti infliacijos ir perdėto spekuliavimo vertybiniais popieriais. Keinsizmo įsigalėjimas daugelyje šalių reiškė laisvosios prekybos (laissez faire) eros pabaigą. Po Antrojo pasaulinio karo derinant keinsistinį ir tradicinį požiūrį į kapitalizmą, ir karą pralaimėjusių, ir jame nugalėjusių šalių ekonomika beveik nuolatos augo, iš esmės buvo įgyvendinta gerovės valstybės idėja. Nors kapitalizmo pranašumas lyginant su kitomis ekonominėmis socialinėmis sistemomis akivaizdus, jo plėtra ir toliau susiduria su kliūtimis. 20 a. 8 dešimtmetyje dėl energetinių išteklių (pirmiausia naftos) kainų didėjimo beveik visur padidėjo infliacija, keinsistinės formulės tapo mažai veiksmingos. Dėl pinigų kiekio ribojimo 1981–82 Jungtinių Amerikos Valstijų, Vakarų Europos, Tolimųjų Rytų ekonomikos smuko, padidėjus nedarbui infliacija sumažėjo. 20 a. 8–9 dešimtmečiais daugumos šalių ūkis atsigavo, bet keinsistinę teoriją pradėta keisti monetarizmu. Pasirinkus monetaristinę politiką vykdoma plataus masto privatizacija, mažinama ūkio viešojo sektoriaus dalis.
1989–91 iširus SSRS vadovaujamam komunistinių šalių blokui kapitalizmo sistemą perėmė dar daugiau valstybių, bet kapitalizmo plėtroje radosi naujų tendencijų, dėl kurių kai kurie tyrėjai 21 a. visuomenę pradėjo vadinti pokapitalistine. Vieną svarbiausių kapitalizmo plėtros variklių – kapitalo ir darbo sąveiką – keičia kitas prioritetas – kapitalo ir žinių sąveika; šių laikų visuomenei būdinga tai, kad prekių gamybos augimas ir paslaugų sferos didėjimas vis labiau priklauso nuo gerai išsilavinusių žmonių, didėjantis nedarbas nustoja būti ūkio augimą stipriai varžančiu veiksniu, vis didesnę įmonių vertės dalį sudaro vadinamasis nematerialusis kapitalas (technologinės naujovės, darbuotojų išsilavinimas, įmonės reputacija; pvz., Microsoft bendrovės nematerialusis kapitalas pinigine išraiška vertinamas keliasdešimt kartų daugiau nei Lietuvos bendrasis nacionalinis produktas). Ekonomiškai pažengusiose šalyse vis tiek išlieka didelė turtinė diferenciacija: 21 a. Europos Sąjungos šalyse yra daugiau kaip 15 mln. bedarbių, 55 mln. skurstančiųjų, 4 mln. benamių. Kapitalizmo šalininkai, remdamiesi jau parodytu jo lankstumu, teigia, kad šias problemas laisvosios rinkos sistema išspręs.
L: M. Friedman Kapitalizmas ir laisvė Vilnius 1998; J. A. Schumpeter Kapitalizmas, socializmas ir demokratija Vilnius 1998; Z. Bauman Globalizacija: pasekmės žmogui Vilnius 2002; W. Sombart Der moderne Kapitalismus München 1902; F. Braudel Civilisation matérielle, économie et capitalisme, 15e–18e siècle vol. 1 1967, vol. 2–3 Paris 1979; J. K. Galbraith The New Industrial State Boston 1969; E. L. Jones The European Miracle Cambridge 1981; Europe and the Rise of Capitalism / ed. J. Baechler, J. A. Hall, M. Mann Oxford 1988.