kapitalizmo kritika

kapitalzmo krtika, ekonominės ir socialinės minties kryptis, kuri atskleidžia kapitalizmo ideologinius trūkumus ir neigiamus praktinius ekonominius, socialinius, politinius ir kitus padarinius. Vieni kapitalizmo kritikos atstovai smerkia kapitalistinę ekonominę ir socialinę sistemą kaip visumą ir siūlo ją panaikinti revoliuciniu būdu (pvz., anarchizmas, marksizmas), kiti pripažįsta, kad kapitalizmas turi ir privalumų, o jo trūkumus reikia mažinti vykdant laipsniškas ekonomines ir socialines reformas, valstybei reguliuojant kapitalistinę ekonomiką (pvz., socialdemokratija). Kapitalizmo kritika atsirado 19 a., utopinio socializmo atstovai (Ch. Fourier, R. Owenas ir kiti) vieni pirmųjų pasmerkė kapitalizmą kaip sistemą, pagrįstą ekonomine ir socialine nelygybe, kuri ilgainiui didėja, nes liberali ekonominė tvarka palanki tik turintiems turto ir galimybių, ji negina ekonomiškai silpnesnių socialinių sluoksnių interesų. J.‑Ch.‑L. de Sismondi pastebėjo, kad laisvojoje rinkoje stambūs kapitalistai kenkia smulkiesiems gamintojams ir prekybininkams, nes turi didesnę rinkos galią, ir siūlė riboti stambiąją privačią nuosavybę, kad stiprėtų smulkusis ir vidutinis verslas. Anarchistai (P. J. Proudhonas, M. Bakuninas, E. Goldman ir kiti) smerkė kapitalizmą kaip hierarchinę sistemą, kuri leidžia verslininkams ir įmonių vadovams valdyti darbininkus (t. p. ir ne darbo metu), atima iš samdomo darbo darbuotojo jo asmens laisvę ir paverčia jį gamybos priemone. Anarchizmo teoretikai kritikuoja formaliai savanorišką darbą kapitalistinėse įmonėse kaip vadinamąją samdomąją vergiją, nes žmonės, neturintys kapitalo ar kito alternatyvaus pragyvenimo šaltinio, iš tikrųjų yra priversti dirbti tokiomis sąlygomis, kurias jiems siūlo kapitalistai. Šie kovoja prieš profesines sąjungas, kooperatyvus, kitus laisvus darbo žmonių susivienijimus, kad įtvirtintų savo valdžią. K. Marxas ir jo sekėjai teigė, kad kapitalizmas yra pažangesnis už ankstesnes visuomenines ekonomines formacijas, bet samdomųjų darbuotojų išnaudojimas leidžia verslininkams pasisavinti didelę dalį darbuotojų sukurtos pridėtinės vertės. Kapitalizmas sukuria masinį nedarbą, kurį kapitalistai naudoja darbininkams valdyti, jų darbo užmokesčiui mažinti. Kapitalistinė ekonomika plėtojasi stichiškai, be kryptingo centrinio planavimo, todėl joje dažnai kyla ekonominės krizės. Didžiausias pajamas visuomenėje gauna ne darbo jėgos, bet kapitalo savininkai, nors jie labiausiai siekia ne tenkinti visuomenės poreikius, o didinti savo pelną ir kaupti kapitalą, patys nedirbdami. Laisvoji konkurencinė rinka ilguoju laikotarpiu turi tendenciją virsti oligopoline ar monopoline, o kapitalistinių šalių demokratinė politinė sistema – oligarchine. Vis mažiau žmonių savo rankose sutelkia vis didesnę ekonominę, socialinę, politinę galią, todėl didėja prieštaravimai tarp kapitalistinio elito ir jo išnaudojamos daugumos, kurie ateityje pavirs socialine revoliucija ir kapitalizmo sunaikinimu. 20 a. šias idėjas modifikavo Frankfurto mokyklos ir kitų neomarksizmo atmainų teoretikai. Nemarksistinio socializmo atstovai, atsisakydami revoliucijos idėjos, t. p. smerkia kapitalizmą dėl jo negebėjimo sukurti gerovės visiems žmonėms, neįveikiamos socialinės nelygybės, ekonominio nestabilumo. Kapitalistinėje visuomenėje nėra jos deklaruojamų lygių galimybių, nes turtingieji savo vaikams perduoda daugiau turto ir suteikia geresnį išsilavinimą, didelė dalis visuomenės ekonominių išteklių skiriama vien turtingųjų poreikiams tenkinti. Verslo interesų grupės turi stiprų poveikį valstybės valdžiai, finansuoja joms palankius politinius procesus, valdo žiniasklaidą, naudodami naujausias komunikacines ir informacines technologijas manipuliuoja masėmis, o samdomi darbuotojai beveik nedalyvauja priimant svarbiausius ekonominius ir politinius sprendimus. Kapitalizmas skatina kolonializmą ir imperializmą, leidžia ekonomiškai išsivysčiusioms šalims išnaudoti atsilikusias. Technokratinė kapitalizmo kritika (pradininkas Th. B. Veblenas) akcentuoja inžinierių, išradėjų, vadybininkų (t. y. tų, kurie kuria naujas prekes, idėjas, technologijas, kitas inovacijas ir sudaro sąlygas ekonominei pažangai) ir vadinamosios dykinėjančiosios klasės (finansinių kapitalistų, kurie pasisavina inovatorių darbo rezultatus) interesų konfliktą. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje valstybių nacionaliniams ūkiams ėmus transformuotis į vieningą kapitalistinį pasaulinį ūkį atsiradusios antiglobalistinės kapitalizmo kritikos atstovai (antiglobalizmas) priešinasi globalizacijai, nors kartais ir neprieštarauja kapitalistiniams ekonominiams santykiams vienos šalies viduje. Antiglobalistai teigia, kad globalusis kapitalizmas, pagrįstas laisvu kapitalo, prekių, paslaugų ir darbuotojų judėjimu, didina socialinę nelygybę (labiausiai jis griauna vidurinę klasę), tarptautinio finansinio kapitalo galią, materializmą, korupciją, mažina gyventojų ekonominį ir socialinį saugumą. Tarptautinės bendrovės įgyja daugiau galios nei šalių vyriausybės, šių bendrovių (ypač įregistruotų lengvatinio apmokestinimo zonose) veiklą kontroliuoja tik stambieji akcininkai, o visuomenė joms poveikio neturi. Finansų, prekybos, reklamos ir kita negamybinė veikla tampa svarbesnė už realią prekių gamybą. Socialistai nurodo, kad profesinėms sąjungoms ir kitoms organizacijoms, ginančioms darbuotojų teises, daug sunkiau streikais ir kitais būdais paveikti globalųjį kapitalizmą nei ankstesnį kapitalistinį nacionalinį ūkį, nepatenkintieji gyvenimo ir darbo sąlygomis dažniausiai gali tik emigruoti. Ekologinė kapitalizmo kritika (pvz., Romos klubo intelektualų) akcentuoja grėsmę, kurią kapitalizmas kelia gamtinei aplinkai, nes jis reikalauja nuolatinio ekonominio augimo, skatina vartoti kuo daugiau ir sparčiai sekina gamtinius išteklius, dėl to ekonomikos tvarioji plėtra ilguoju laikotarpiu tampa neįmanoma. Konservatizmo šalininkai t. p. dažnai kritikuoja globalųjį kapitalizmą dėl to, kad jis griauna tradicinę gyvenseną (ypač kaimo), naikina tautines kultūras, skatina individualizmą ir vartotojiškumą, o laisvoji tarptautinė prekyba gali pakenkti nacionaliniams interesams.

1305