kapitãlo judjimas, kapitalo perkėlimas vienos šalies teritorijoje arba iš vienos šalies į kitą siekiant jo pelningesnio panaudojimo. Kapitalo judėjimas vienos šalies teritorijoje vadinamas vidiniu, iš vienos šalies į kitą – tarptautiniu. Tarptautinis kapitalo judėjimas gali vykti kapitalo savininkui persikeliant į kitą šalį kartu su kapitalu arba nepersikeliant. Kapitalo, priklausančio vienos šalies fiziniams ir juridiniams asmenims, judėjimas į kitas šalis siekiant pelno, sustiprinti pozicijas užsienio ekonomikoje, patekti į naują rinką, pasinaudoti pigesnėmis žaliavomis ir darbo jėga bei mokesčių lengvatomis, laikytis mažesnių ekologinių reikalavimų vadinamas kapitalo išvežimu (kapitalo eksportu), užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančio kapitalo judėjimas į kurią nors šalį – kapitalo įvežimu (kapitalo importu). Kapitalo įvežimas iš užsienio į kurią nors šalį tuo pačiu metu yra ir kapitalo išvežimas iš kitų šalių. Kapitalo įvežimas ir išvežimas vyksta tomis pačiomis formomis: tiesioginių investicijų (kapitalas investuojamas steigiant pramonės, žemės ūkio, finansų, prekybos ir kitas įmones, perkant toje šalyje jau veikiančių bendrovių akcijas, suteikiančias tų bendrovių kontrolės teisę), portfelinių investicijų (investuojama perkant įvairius vertybinius popierius ir kita), paskolų (imamos arba suteikiamos įvairios paskolos, atidaromos sąskaitos bankuose ir kita), ekonominės pagalbos (nemokama pagalba, beprocentės ar lengvatinės paskolos). Tarptautinis kapitalo judėjimas daro didelį poveikį pasaulio ekonomikai – skatina tarptautinės ekonomikos plėtrą, pavienių šalių ekonominį augimą, tarptautinį darbo pasidalijimą, tarptautinį bendradarbiavimą, didina prekių tarptautinių mainų mastus ir kita. Kapitalo įvežimas reiškia papildomų išteklių pritraukimą – tai išplečia investavimo šalyje galimybes, skatina jos ekonominį augimą, sukuria naujų darbo vietų, leidžia naudoti naujas technologijas, gerina šalies mokėjimų balansą ir kita. Kartu didėja užsienio įmonių pelno (įskaitant dividendus, palūkanas ir kita) išvežimo galimybės, nacionalinis kapitalas gali būti išstumtas iš pelningesnių ekonominės veiklos sričių, užsienio investuotojų rankose gali atsidurti svarbūs ekonominiai svertai, ribojantys nacionalinio kapitalo veiklos galimybes, dėl netolygaus kapitalo įvežimo ir pelno išvežimo gali būti padarytas destabilizuojantis poveikis šalies mokėjimų balansui ir jos nacionalinei valiutai. Kapitalo išvežimas be adekvataus investicijų pritraukimo gali sulėtinti šalies ekonominę plėtrą, neigiamai paveikti užimtumo lygį, šalies mokėjimų balansą. Masinis kapitalo judėjimas iš vienos šalies į kitą (dėl ekonominio ir politinio nestabilumo, didelės infliacijos, didelių mokesčių, nepasitikėjimo vyriausybe ir nacionaline valiuta, t. p. siekiant legalizuoti nelegaliai įsigytą kapitalą ir kitų priežasčių) vadinamas kapitalo bėgimu. Jo mastą mažina stabilėjanti šalies ekonominė ir politinė padėtis, stiprėjanti nacionalinė valiuta, kova su korupcija ir šešėline ekonomika, įvairūs apribojimai, kapitalo repatriacija ir kita. Pasauliniam ūkiui būdingas laisvas tarptautinis kapitalo judėjimas, pasižymintis papildomomis lengvatomis tiesioginėms užsienio investicijoms ir retais bandymais kontroliuoti portfelinių investicijų judėjimą. Yra ekonominių veiklų, į kurias draudžiama investuoti užsienio kapitalą (pvz., gynybos pramonė) arba toks investavimas ribojamas. Užsienio kapitalui pritraukti taikomos mokesčių lengvatos, koncesijos, įvairios garantijos ir kitos priemonės, suteikiami sklypai, sukuriama reikalinga infrastruktūra, steigiamos laisvosios ekonominės zonos.
Kapitalo judėjimas tapo būdingu reiškiniu 19 a. pabaigoje. Istoriškai kapitalas pirmiausia skverbėsi į ekonomiškai atsilikusias šalis, kolonijas ar pusiau kolonijas, nes pigi jų darbo jėga ir žemė garantavo didelę pelno normą. Iš pradžių kapitalo išvežimo pagrindinės sritys buvo gavybos pramonė ir plantacijų ūkis, vėliau didėjo investicijos į apdirbamąją pramonę. Su Vakarų Europos, ypač Didžiosios Britanijos, dideliu kapitalo judėjimu (kartu su kapitalo savininkais) iš dalies buvo susijusi palyginti sparti Jungtinių Amerikos Valstijų ekonominė plėtra. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo masinis trumpalaikio kapitalo judėjimas. Svarbia kapitalo išvežimo forma tapo valstybinio kapitalo eksportas paskolų ir kreditų forma iš išsivysčiusių šalių į sparčiau besivystančias šalis. Valstybinio kapitalo eksporto atmaina yra tarptautinių finansinių organizacijų (Pasaulio banko, Tarptautinės finansų korporacijos ir kitų) teikiamos paskolos ir kreditai. Politinė ir ekonominė padėtis, ypač besivystančių šalių, vertė išsivysčiusias šalis apdrausti privačias investicijas ir eksporto kreditus užsienyje. Tuo tikslu buvo įkurtos atitinkamos institucijos (eksporto ir importo bankai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje, Didžiosios Britanijos eksporto kredito garantijų departamentas ir kitos) ir tarptautinės agentūros (pvz., Daugiašalių investicijų garantijų agentūra). Dėl mokslo ir technikos pažangos didėjo kapitalo judėjimas iš vienų išsivysčiusių šalių į kitas (jis skatino gamybos internacionalizaciją, specializaciją ir kooperaciją, tarptautinių korporacijų kūrimąsi), todėl daugelis šalių tuo pačiu metu yra ir kapitalo donorės (išveža kapitalą), ir kapitalo gavėjos (įveža kapitalą). Plėtojantis pasauliniam ūkiui kapitalą pradėjo išvežti ir besivystančios šalys, ypač naujosios industrinės valstybės. 20 a. 8–9 dešimtmečiais kapitalo išvežimo struktūroje labai padidėjo paskolų dalis. 9 dešimtmetyje pradėta aktyviai naudoti projektinį finansavimą – didelės paskolos suteikiamos konkretiems pramonės objektams. 9–10 dešimtmečiais užsienio kapitalo srautai suaktyvėjo tarp besivystančių šalių, 10 dešimtmetyje padidėjo į Rytų Europą (daugiausia Vengriją, Lenkiją, Čekiją) ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugą. Daugiausia kapitalo išveža išsivysčiusios šalys (joms tenka apie keturi penktadaliai visų tiesioginių užsienio investicijų), didžiausi kapitalo srautai – tarp Jungtinių Amerikos Valstijų, Vakarų Europos šalių ir Japonijos, t. p. tarp tų pačių ūkio šakų. Du penktadaliai Jungtinių Amerikos Valstijų investicijų Europoje tenka Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Švedijai. Europos Sąjungoje daugiau kaip 50 % kapitalo judėjimo (tiesioginėmis investicijomis) sudaro mainai tarp Europos Sąjungos šalių. 20 a. paskutiniais dešimtmečiais daugelis šalių panaikino arba sumažino tarptautinio kapitalo judėjimo apribojimus, buvo liberalizuotas kapitalo judėjimas Europos Sąjungos bendrojoje rinkoje, priimti įvairūs tarptautiniai susitarimai (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Pasaulio prekybos organizacijos, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo forumo ir kiti), dvišalės pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys.
LIETUVOJE 20 a. 2 dešimtmečio pabaigoje–4 dešimtmetyje užsienio kapitalo įvežimo mastas buvo nedidelis, tiesioginių užsienio investicijų iš pradžių beveik nebuvo. Vengta didinti valstybės užsienio skolą. Šiek tiek daugiau imta užsienio paskolų 2 dešimtmečio pabaigoje–3 dešimtmečio pradžioje (daugiausia iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) ir 4 dešimtmetyje (iš Švedijos, Danijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos). Įsiskolinimas užsienio kreditoriams nebuvo didelis, pvz., 1937 siekė 80,7 mln. litų. 3 dešimtmečio antroje pusėje vyriausybė suaktyvino veiklą pritraukdama užsienio kapitalą (teikdama koncesijas ir kita). 1931 Lietuvoje veikė 68 akcinės bendrovės, jų kapitalas sudarė 88,8 mln. litų, 36,5 % kapitalo priklausė užsienio investuotojams. 1937 užsienio investuotojams priklausė 85 bendrovių 43,7 % kapitalo (iš 109,7 mln. litų). Kapitalo judėjimo procesas pradėjo aktyvėti atkūrus nepriklausomybę. 1993 Lietuvoje buvo investuota 879,9 mln. litų užsienio kapitalo (135,7 mln. litų sudarė tiesioginės užsienio investicijos), Lietuvos investicijos užsienyje buvo 404,29 mln. litų. Užsienio investicijoms Lietuvoje iki 1998 buvo būdinga greito didėjimo tendencija (1 lentelė). 1998 ypač aukštą jų rodiklį lėmė įmonės Lietuvos telekomas privatizavimas. Užsienio investicijų srautas, mažėjęs 1999–2000 (ypač dėl sumažėjusio Vyriausybės skolinimosi užsienyje vykdant griežtą biudžeto politiką) ir 2001, vėliau vėl didėjo. 21 a. pradžioje daugėjo tiesioginių užsienio investicijų iš Šiaurės šalių, Rusijos, mažėjo Vokietijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų investicijų dalis. Užsienio kapitalas ypač aktyviai dalyvauja ekonominėse veiklose, garantuojančiose didelį pelningumą, t. p. ten, kur reikia didelių investicijų, o Lietuvos kapitalas nepajėgus konkuruoti. Pagal užsienio investicijų mastą Lietuva vis dar atsilieka nuo kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, taiko nedaug paskatų užsienio investicijoms pritraukti. Tiesioginės užsienio investicijos, sukauptos iki 1995 pabaigos, sudarė 1406,4 mln. litų, iki 2000 pabaigos – 9337,3 mln. litų (Danijos – 1704,2 mln. litų, Švedijos – 1618,1, Jungtinių Amerikos Valstijų – 917,5, Vokietijos – 689,3, Didžiosios Britanijos – 623,5, Estijos – 597,3, Suomijos – 562,9 mln. litų), iki 2004 pabaigos – 16 192,6 mln. litų. Iki 2005 07 01 sukauptos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudarė 17 538,6 mln. litų (5079,5 mln. eurų), vienam gyventojui jų teko 5139 litai (1488 eurai). Daugiausia lėšų yra investavę Švedijos, Danijos, Vokietijos, Rusijos investuotojai (2 lentelė). Investicijos iš Europos Sąjungos šalių sudarė 13 050,8 mln. litų (74,4 % visų tiesioginių užsienio investicijų), iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių – 2178,9 mln. litų (12,4 %). Daugiausia investuota į Lietuvos apdirbamąją pramonę, finansinio tarpininkavimo įmones, prekybą, transporto, sandėliavimo ir ryšių įmones (3 lentelė). Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota į naftos produktų ir chemijos gaminių gamybą (26,8 % visų į apdirbamąją pramonę investuotų lėšų), maisto produktų, gėrimų ir tabako gaminių gamybą (26,1 %), guminių ir plastikinių dirbinių gamybą (10 %). Lietuvos tiesioginės investicijos užsienyje, sukauptos iki 2005 07 01, sudarė 1534,9 mln. litų. Daugiausia investuota Latvijoje, Rusijoje (didžioji dalis – Kaliningrado srityje), Ukrainoje (4 lentelė). Daugiausia užsienyje investuota į prekybą, apdirbamąją pramonę, finansinį tarpininkavimą, transportą, sandėliavimą ir ryšius (5 lentelė). Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota į mašinų ir įrangos gamybą (35,3 % visų į apdirbamąją pramonę investuotų lėšų), maisto produktų ir gėrimų gamybą (28 %).
1
*Lietuvos banko duomenys
2
*Lietuvos statistikos departamento duomenys
3
*Lietuvos statistikos departamento duomenys
4
*Lietuvos statistikos departamento duomenys
5
*Lietuvos statistikos departamento duomenys
tarptautinis kapitalo judėjimas; kapitalo įvežimas; kapitalo išvežimas; kapitalo bėgimas