kapitalo kaupimo teorijos

kapitãlo kaupmo teòrijos, įvairių pakraipų ekonomikos mokyklų sukurti kapitalo kaupimo modeliai. Ekonominių teorijų istorijoje pirmasis kapitalo kaupimo modelis priskiriamas klasikinei politinės ekonomijos teorijai. A. Smithas kapitalo kaupimą grynosios (tobulosios) konkurencijos sąlygomis suprato kaip dalies produkto, skirto kapitalo savininkui vartoti, sutaupymą ir nukreipimą gamybai plėsti. Kaupimą vertino kaip ekonominės pažangos pagrindinę jėgą, leidžiančią didinti gamybos apimtį įtraukiant į gamybą papildomų darbuotojų ir garantuojančią tiek darbininkų darbo užmokesčio, tiek kapitalistų pelno ir visos visuomenės turto didėjimą. D. Ricardo, J. S. Millis kritikavo A. Smitho kapitalo kaupimo modelį teigdami, kad kaupimas nėra tolygus ir begalinis procesas, nes tarp pelno ir darbo užmokesčio yra prieštaravimas: didėjant vartojimo reikmenų kainoms tenka didinti darbo užmokestį, dėl to mažėja pelno norma ir blogėja kapitalo kaupimo sąlygos. K. Marxo sukurtas kapitalo kaupimo modelis kritikuoja klasikinę politinę ekonomiją ir aiškina kapitalo kaupimą kaip darbininkų išnaudojamu darbu sukurtos pridėtinės vertės pavertimą papildomu kapitalu, didinančiu darbininkų išnaudojimą ir kapitalistų pelną bei jų turtą. Pasak K. Marxo, veikia visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis: kapitalistų klasės turtėjimas sukelia santykinį darbininkų klasės padėties blogėjimą ir tai didina šių klasių antagonizmą. Ekonomikos teorijos maržinalistinė kryptis suformavo naują požiūrį į kapitalo kaupimo teoriją. A. Marshallo, V. Pareto ir kitų neoklasikinės mokyklos atstovų kapitalo kaupimo teorija remiasi kapitalo paklausos ir pasiūlos pusiausvyros principu bei ribine kapitalo kaupimo teorija nustatant priklausomybę tarp kapitalo kaupimo ir gamybos plėtros, garantuojančios tam tikrą užimtumą ir nacionalinio produkto didėjimą. Neoklasikinė kapitalo kaupimo teorija teigia, kad ekonomika yra stabili ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija. Neoklasikų kapitalo kaupimo modeliai grindžiami gamybos funkcijos teorija. Ilguoju laikotarpiu išsaugomas gamybos veiksnių kainų lankstumas (elastingumas) ir veiksnių pakeitimas pasikeitus jų kainoms. Gamybos funkcijoje pakinta naudojamų gamybos veiksnių santykis ir pirmiausia pasikeičia kapitalo imlumas. Tobulosios konkurencijos sąlygomis vykstant kapitalo kaupimui ir didėjant nacionaliniam produktui išlieka tos pačios pelno maksimizavimo sąlygos: palūkanų norma lygi ribiniam kapitalo produktui, o realusis darbo užmokestis – ribiniam darbo produktui. J. M. Keyneso ir neokeinsistinė teorija paneigė daugumos ekonomistų tradicinę prielaidą, kad santaupos savaime virsta investicijomis, nes ekonomika traktuojama kaip nestabili. Ekonominei pusiausvyrai būtinos sąlygos yra labai griežtos, tad jų įvykdymo tikimybė labai menka, todėl neokeinsistiniai kapitalo kaupimo modeliai skiriami nestabilumui ir nedarbui nagrinėti. Jie leidžia J. M. Keyneso teoriją taikyti dinaminiams procesams. Ypatingas dėmesys skiriamas investicijų, kaip bendrosios paklausos dalies, ir santaupų, kaip pagrindinio kapitalo plėtimo, vaidmeniui (pvz., E. D. Domaro, R. M. Solow, J. R. Hickso, H. R. F. Harrodo ir kiti kapitalo kaupimo modeliai). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje R. E. Lucasas, R. Barre'as ir kiti iškėlė naujus kapitalo kaupimo teorijų aspektus, susijusius su vadinamąja endogenine, arba naująja, ekonomikos plėtros teorija. Pabrėžiama, kad dėl gamtos išteklių ribotumo kapitalo kaupimas savaime skatina endogeninius technologinius pokyčius, kurie dėl kaupimo lemia išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą ir švelnina išteklių ribotumo problemą.

1036