kapitãlo repatriãcija (lot. repatriatio – grįžimas į tėvynę), užsienyje investuoto kapitalo grąžinimas į savo šalį. Apima visas investicijų į užsienio aktyvus ir iš jų gaunamų pajamų formas. Kapitalo repatriacija yra valstybės ekonominės politikos dalis, kuria siekiama iš užsienio susigrąžinti šalies kapitalą ir investuoti jį į nacionalinę ekonomiką. Kapitalo repatriacijos pagrindinės prielaidos: šalies ekonominės, politinės ir kriminogeninės padėties stabilizavimas, palankios investicijų ir mokesčių aplinkos kūrimas, įstatyminė bazė, pasitikėjimas vyriausybe ir nacionaline valiuta, komercinę ir politinę riziką mažinančių garantijų teikimas, biurokratinių kliūčių plėtojant verslą mažinimas. Kapitalo repatriaciją skatina įvairios įstatyminės priemonės, vadinamojo pabėgusio kapitalo dalinė amnestija, rezidentų palūkanų ir dividendų, gautų iš investicijų užsienyje, savalaikė repatriacija, tarptautinis bendradarbiavimas grąžinant vadinamąjį pabėgusį kapitalą (vadinamasis kapitalo bėgimas – legali arba nelegali kapitalo išvežimo forma, kai siekiama pelningai investuoti užsienyje, išvengti politinės, ekonominės, valiutinės rizikos, mokesčių, legalizuoti neteisėtai įgytą kapitalą). Kapitalo repatriacijos viena formų – užsienio įmonių nacionalizacija išmokant piniginę kompensaciją. Įvairiose šalyse kapitalo repatriacija dažnai vyksta kartu su užsienio investuotojais steigiant įmones, kurioms taikomos mokesčių lengvatos.
19 a.–20 a. viduryje kapitalo repatriacija vyko kaip užsienyje išplatintų obligacijų priešlaikinis išpirkimas pagerėjus jas išleidusios šalies valiutinei, finansinei padėčiai ar nukritus obligacijų kursui. Pavyzdžiui, 20 a. 4 dešimtmečio pradžioje Vokietijos Reichsbank supirko paskolinio kapitalo užsienio rinkose savo obligacijas pasinaudodamas sumažėjusiu jų kursu, kai buvo sustabdytas išmokų pagal jas mokėjimas. Norėdamos pagerinti mokėjimų balansą valstybės skatina kapitalo repatriaciją: laikosi tam tikros mokesčių, valiutos, kredito politikos, įvairiomis lengvatomis ir garantijomis sudaro palankias sąlygas kapitalo repatriacijai, riboja savoje šalyje investuoto užsienio kapitalo repatriaciją. Pavyzdžiui, Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo grįžtančiam kapitalui buvo nustatyti lengvatiniai mokesčiai, Jungtinėse Amerikos Valstijose siekiant dalinės kapitalo repatriacijos iš kitų pasaulio finansinių centrų ir eurorinkos 1981 Federalinės rezervų sistemos iniciatyva Niujorke buvo įkurta laisvoji bankinė zona.
repatriacija