kaplys (trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga–antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžia, Vakarų Lietuva, Lietuvos nacionalinis muziejus)
kaplỹs (archeologijoje), įrankis žemei purenti arba kasti. Naudotas nuo akmens amžiaus. Seniausi kapliai buvo mediniai, vėliau juos sudarė ant medinio koto užmauta arba pritvirtinta kaulinė, raginė, akmeninė ar geležinė galvutė skersiniais ašmenimis. Ankstyviausi daryti iš vieno medžio gabalo (kartu su kotu), nuo vėlyvojo neolito prie medinių kotų imta tvirtinti ragines arba akmenines galvutes. Skiriami: gludinti įtveriamieji apvalaini, trapeciniai, keturkampiai, kurpeliniai su skyle kotui kapliai (tarp jų ir gyvatgalviai kapliai); gyvatgalviai kapliai būdingi tik vakarų baltams. Neolito pabaigoje ir bronzos amžiaus pradžioje kasdieniniam darbui buvo naudojami grubiai tašyti kapliai be skylės kotui. Kaplys naudotas ir šaknims kasti, titnagui iš kreidos lupti. Nuo 2 a.–3 a. pradžios pradėta naudoti geležinius kaplius.
Lietuvoje
Lietuvos teritorijoje ankstyviausi naudoti kapliai žinomi iš vidurinio neolito (iki trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos) gyvenviečių (Šventosios gyvenvietės). Jie buvo su skyle tiesiam arba su įmova lenktam mediniam kotui. Daugiausia jų rasta Pašušvio kapinyne (6–7 a.) ir Jauneikių kapinyne (6–9 a.); iš viso daugiau kaip 50. Kapliai dažniausiai buvo moterų kapų įkapės. Panašūs kapliai būdingi ir pirmo tūkstantmečio pirmai pusei; jų rasta Maišiagalos piliakalnio 14 a. kultūriniuse sluoksniuose.
1362