Kappo pučas (Kapp-Putsch, Kãpo pùčas), 1920 03 13 nesėkmingas vokiečių kraštutinių dešiniųjų sukilimas. Vadovas Reichstago deputatas monarchistas Wolfgangas Kappas.
Pasibaigus I pasauliniam karui apie 250 000 demobilizuotų karių susibūrė į sukarintus vadinamuosius Laisvuosius korpusus (Freikorps), faktiškai dešinės pakraipos karinius junginius, priešiškus vadinamajai Weimaro respublikai. Vykdant Versalio taikos sutarties sąlygas vyriausybei pamėginus vieną tokių junginių – Ehrhardto brigadą – išformuoti, jos vadai kreipėsi į Berlyno karinės įgulos vadą generolą Waltherį von Lüttwitzą. Jo reikalavimą sustabdyti sukarintų junginių išformavimą Vokietijos prezidentas F. Ebertas atmetė. 1920 03 13 Ehrhardto brigada užėmė Berlyną; Vokietijos vyriausybė pabėgo į Stuttgartą. W. Kappas, padedamas buvusio Vokietijos Generalinio štabo kvartirmeisterio E. Ludendorffo, sudarė naują vyriausybę, kuri dėl profesinių sąjungų paskelbto visuotinio streiko ir tarnautojų atsisakymo paklusti po 4 d. žlugo. Kappo pučo vadovai pabėgo į Švediją, W. Kappas grįžo laukti teismo, bet netrukus mirė.
Ehrhardto brigados kariai per Kappo pučą (Berlynas, 1920 03 13)
Kappo pučą išaukštino nacių oratoriai, jis įkvėpė A. Hitlerį 1923 surengti nesėkmingą Alaus pučą.