kaprčas (it. capriccio – įnoris, užgaida), virtuozinis laisvos formos muzikos kūrinys, pasižymintis dažna nuotaikų kaita, įvairiais netikėtais skambėjimo efektais.
16 a. antroje pusėje–17 a. pradžioje kapriču vadintos madrigalo tipo vokalinės pjesės arba polifoniniai kūriniai įvairiems instrumentams arba klavyrui, grindžiami imitaciniu temos plėtojimu. 17 a. kapričas artimas ričerkarui, kanconai, fantazijai, preliudui ar tokatai, laikytas vienu fugos pirmtakų. Kapričų sukūrė G. Frescobaldi, J. J. Frobergeris (18 kapričų), J. K. von Kerllis, G. Böhmas, C. Farina, A. de Poglietti ir kiti. 17–18 a. kapričais kartais vadinti kūriniai, kuriuose nesilaikyta griežtų komponavimo ir kontrapunkto taisyklių, t. p. šokiai, siuitos (pvz., J. S. Bacho Kapričas karštai mylimam broliui išvykstant). 18–19 a. kapričai paplito smuiko muzikoje (P. A. Locatelli, G. Tartini, B. Marini, G. B. Vitali); būdingu kapričo bruožu pasidarė virtuoziška, įmantri griežimo technika. N. Paganini, R. Kreutzerio, P. Rode’o, A. Franchomme’o ir vėlesnių kompozitorių kapričai styginiams instrumentams panašūs į etiudus, kartais scherzo (F. Mendelssohno-Bartholdy). 19–20 a. kapričų sukūrė C. M. von Weberis, J. Brahmsas, M. Regeris, A. Dvořákas, F. Kreisleris, P. Čaikovskis, C. Saint-Saënsas, S. Rachmaninovas, W. Waltonas, I. Stravinskis, K. Pendereckis, iš lietuvių kompozitorių – V. Paketūras (Capriccio simfoniniam orkestrui, 1959), O. Balakauskas (Trys kaprisai fortepijonui, 1964), A. Rekašius (Capriccio fleitai ir obojui, 1965).
1571