kaprčas (it. capriccio – įnoris, užgaida), dailės kūrinys, sukurtas nesilaikant kanoninių kompozicijos reikalavimų, naudojant fantastikos, humoro, karikatūros priemones.
F. J. de Goya. Proto miegas gimdo pabaisas (iš ciklo Kapričai, ofortas, akvatinta, 1796–98, išleista 1799, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Jau Herkulanėjo ir Pompėjos freskose rasta kapričo motyvo užuomazgų – tai daugiausia realios ir fantastinės architektūros vaizdai. Vėliau kapričo žanrą plėtojo Renesanso ir manierizmo meistrai. Jie fantastinius motyvus komponavo į religinius siužetus (A. Mantegnos paveikslai). Veikiami baroko teatro dailės tokie kapričai ypač paplito 17 amžiuje. Antikiniai griuvėsiai, senovės romėnų pastatai ir interjerai vaizduoti freskose, miniatiūrose, suvenyriniuose paveiksluose, jų motyvais dekoruoti baldai, keramikos kūriniai. Sukurta kapričų visuomeninėmis ir politinėmis temomis (J. Callot, F. J. de Goyos kūriniai). Kapričai plito 18 a. rokoko dailėje, Venecijos dailininkų – Canaletto, F. Guardi, G. B. Piranesi, M. Ricci, A. Visentini – kūryboje. Romantizmo dailėje kapričų siužetais siekta perteikti praeities didybę (H. Robert’o freskos). 20 a. pradžioje kapričų sukūrė R. Whistleris, kapričų motyvus plėtojo dailininkai siurrealistai.