Karachandai, Ilekchãnai, pirmoji tiurkų kilmės musulmonų dinastija, valdžiusi 927–1212 Vidurinėje Azijoje. Karachanidais dinastiją pavadino Europos mokslininkai, musulmonų šaltiniuose ji minima Afrasijabo (legendinis tiurkų protėvis) giminės vardu. Kilę iš jagmų genties. Legendiniu dinastijos įkūrėju laikomas Satukas Buhgra-chanas, kuris esą pirmasis iš tiurkų priėmė islamą, o jo sūnus Musa 960 paskelbė jį valstybine religija. Iš pradžių Karachanidų valstybė apėmė Kašgariją ir Septynupį (centras Kašgaras). 992 Harunas Bughra-chanas užėmė Samanidų sostinę Bucharą; iki 999 Samanidų valdas pasidalijo Gaznevidai, užėmę Chorasaną ir Afganistaną, bei Karachanidai, užvaldę Transoksaniją. 1041 Karachanidų valstybė suskilo į vakarų ir rytų dalis. 11 a. pabaigoje Karachanidai pripažino Seldžiukų siuzerenitetą, 12 a. pirmoje pusėje tapo priklausomi nuo Karakitajų. 1212 Karachanidų valdžią galutinai panaikino Chorezmo chanas. Valdant Karachanidams Kašgarija ir Septynupio tautos ir gentys sutiurkėjo, čia paplito islamas. Suklestėjo tiurkų raštija (iš to laikotarpio išliko du svarbūs paminklai: Machmudo iš Kašgaro tiurkų kalbų žodynas ir Jusufo iš Balasaguno poema Kutadgu Bilig) bei architektūra.
-Afrasijabas; -Afrasijabai
2271